Apskrieti Balio salą

Aplankius Javos, Gili ir Lomoko salas, atėjo laikas ir populiariajai Balio salai. Juozapas dar Lomboke suranda pigiausią įmanomą pervežimą ir keltą iš Lomboko Kutos kurorto, kuriame buvome apsistoję savaitei. Susimokėjus ~9 EUR asmeniui, buvome paimti iš nakvynės vietos, nugabenti iki kelto, čia turėjome luktelti kol atvažiuos autobusas. Sulaipina mus į autobusą, kuriame daugiau prekių ir dėžių, nei keliaujančių asmenų. Vietiniai mus „prastumia“ autobusu į keltą ir taip išvengia bilietų pirkimo. Kol keltas skrodžia bangas artėdamas priešakyje matomo žemės lopinėlio, mums nuobodžiauti netenka. Užlipę ant viršutinio denio sėdime ir įpusėjus kelionei pradedame stebėti nemokamą delfinų pasirodymą. Lengvai tinginiaujant staiga mudviem su Juozapu sužiba akys ir pašokę ant kojų laukiame vis pasirodančių delfinų pelekų. Kadangi kelionei buvome įsitaisę šalia kapitono kajutės, vienas iš kelto įgulos narių atstumia kajutės langelį, iškiša man žiūronus ir siūlo pažvelgti į mus supančius vandens tolius. Turbūt stebėdamas, kad mūsų susidomėjimas nemažėja, pradeda mojuoti ranka, kad užeitume į kapitono kajutę. Greičiausiai nekyla klausimų ar mes pasinaudojome šiuo pasiūlymu – užėjome į kajutę ir vairavome laivą!

Atisisveikinimas su Lomboko salos krantais
Svečiuose pas kelto kapitoną

Vos atvykus į Balio rytuose įsikūrusį Padang Bai (Padang Bay) uostą, pradedame pervežimo autobusiuko paieškas. Nedidelime autobusiuke sulipus visiems keleiviams ir vos pradėjus važiuoti išgirstame iš vairuotojo, kad pirmiausia vykstame į Ubud, kuris yra beveik salos viduryje ir tik vėliau vyksime į salos pietuose įsikūrusį Kutos kurortą. Nors mums tai pasirodė visiškai nelogiškas planas, tačiau prieštaravimai ar burbėjimas nieko nebūtų pakeitę. Iš darbo patirties žinau, jog taip veikia pervežimo paslaugos, kai visi keliautojai išvežiojami po skirtingus regionus ar kurortus. Žinoma po beveik 10 valandų visos dienos kelionės turėjome dar nukrypuoti iki užsisakytos nakvynės. Vėlyvą vakarą prasideda linksmybės, kai atėję į nakvynės vietą, nerandame jokių nakvynės namų, sukiojomės kaip žiurkėnai rate vis bandydami išvysti reikiamą pavadinimą ar iškabą. Nusprendžiame taupyti laiką ir skambinti tiesiai į rezervacinės sistemos aptarnavimo centrą ir sulaukiame žinių, kad nakvynės vieta perpildyta, tad mus perkels į kitą vietą. Elektroniniame pašte sulaukiame žinutės su nauju adresu ir nakvynės vietos pavadinimu. Nuskubame ir vos atvykus spėjame išgirsti, kad ir čia laisvų kambarių nėra. Juozapui kantrybė jau senka, aš bandau jį raminti, nes žinau, kad turizmo industrijoje tokių dalykų pasitaiko. Iš trečio karto sėkmingai atvykstame į vietą, kurioje iš saldaus miego prikeliame namų šeimininkus, jie viduryje nakties maloniai pasitikslina užsakymo informaciją su rezervacijų skyriumi ir mus nekantriai laukiančius pagaliau nuveda į milžiniško dydžio kambarį.

Nors Indonezijoje dauguma musulmonų, Balis kitoks – čia vyrauja hinduizmas

Po ilgokos nakties tingiai atsikeliame prieš pat išsiregistravimo laiką. Pradėdami pažintį su Kutos kurortu, kuris perkrautas turistų, o naktį man priminė Las Vegas’ą, dėliojame planą kaip taupyti laiką ir žinoma pamatyti kaip įmanoma daugiau. Kelias valandas vaikščiodami kurorto paplūdimiais ir stebėdami kylančius ir besileidžiančius lėktuvus kone Kutos centre įsikūrusiame oro uoste, nusprendžiame, kad tiesiog nieko neplanuosime, o skriesime aplink salą motoroleriu ir džiaugsimės kelyje sutiktais vaizdais. Viename iš nuomos punktų gauname motorolerį ir pasiderėję sukertame rankas su darbuotoju už 20 EUR šešioms paroms.

Įveiktas kelionės maršrutas aplink Balio salą
  • Balio saloje keliavome 6 paras.
  • Per mažiau nei savaitę įveikėme ~650 km.
  • Vieno motorolerio nuoma 6 paroms – 20 EUR. Kuo ilgesniam laiko tarpui nuomojama, tuo galima nusiderėti palankesnę kainą.
  • 1 litras degalų kainavo iki 10 000 IDR (~0,70 EUR)
Juozapo mėgstamiausias desertas Indonezijoje – Es campur
Kutos kurorto paplūdimys šalia oro uosto
Vos išvažiavus iš triukšmingosios Kutos pasitinka gamta ir žmogaus meno kūriniai

Skubėdami iš triukšmingos Kutos, ramybės paieškas pradedame traukdami vakarine salos pakrante. Salos kraštovaizdis mūsų akyse raibuliuoja nesuskaičiuojamais ryžių plotais, o ar galėtų būti kitaip, kai internete žiūrint Balio nuotraukas, ryžių laukai ir terasos yra neišvengiamas reginys. Šiek tiek klaidžiodami aptikome ant pačio jūros kranto žalumos apsuptyje pasislėpusią Pura Luhur Batu Ngaus šventyklą. Apie ją mes nieko nežinojome, nes ji nėra įtraukiama į dažniausiai saloje lankomų šventyklų sąrašą. Džiaugiamės pavykus aptikti ne itin užgultą turistų vietą ir vėliau sužinome, kad ši šventykla yra viena iš mėgstamiausių vietinių gyventojų, tačiau ne turistų. Nuošalią šventyklą sunku pastebėti, nes ji apaugusi gausybe krūmokšnių, bet šios vietos paslaptingumas mus dar labiau žavėjo. Artėdami prie įėjimo stebime į juodo smėlio pakrantę vis besidaužančias neramias jūros bangas ir horizonto tolumoje tarp debesų vakaro slėpynes žaidžiančius paskutinius saulės spindulius.

Tolumoje matosi puikiai užsimaskavusi šventykla
Sargybinis
Vakarėja

Naktį praleidžiame nakvynės namuose Ubudo regione, kuriuose buvome pirmieji klientai. Vos įžengus į kambarį viskas kvepėjo dažais. Pats Ubudas žymus savo jaukiomis ir ramybe alsuojančiomis vilomis, šventyklomis, ryžių terasomis bei džiunglėmis su gausybe draugiškų beždžionių. Kadangi beždžionių jau atsižiūrėjome Lomboko saloje, nusprendėme šią vietą praleisti ir panaršyti vietovę klaidžiais keliukais. Na, nežinau kiek mums pavyko pamatyti, bet akys buvo sočios ryžių terasų vaizdais. Lėkdami keliu išvydome Tegallalang gyvenvietę pilną regis suvenyrinių parduotuvių. Jeigu tiksliau, tai pakliuvome į visos salos žymiausią rankdarbių ir amatininkų miestelį, kuriame nesuskaičiuojama galybė prekių. Nuo rūbų, paveikslų, sendaikčių iki drožinių, statulėlių, skulptūrėlių, kaukių ir baldų. Pralėkėme vos per keletą parduotuvėlių ir prabangesnių butikų, bet žinodami, kad kuprinėse vietos nelabai yra, visas grožybes palikome užplūstantiems turistams.

Tegallalang garsėja savo įspūdingomis ryžių terasomis
Krypuoja
Suvenyrų gatvėje
Suvenyrų dirbtuvės
Sendaikčių parduotuvė kaip muziejus
Įžengus vidun

Taip lakstydami visais įmanomais navigacijoje rastais keliukais pakliuvome į džiungles, kurios buvo paruošusios mums staigmeną. Girdėdami tekantį vandenį savo motorolerio variklį gesinome ir palikome, medžių paunksmėje pasislėpusio pastato, patvoryje. Žengus keletą žingsnių išvydome jau seniai naudotus slidžius, žolėmis ir drėgnomis samanomis apraizgytus laiptus. Nieko nelaukdami nusileidome žemyn. Patekome į kriokliais apsuptą jau nebeveikiančios ir apleistos drėkinimo sistemos teritoriją. Sukamės ratu pakėle galvas aukštyn ir grožimės mus supančiais tropiniais miškais, sraunia upe ir egzotiškai atrodančiais kriokliukais. Šioje vietoje su Juozapu randame ir dar vieną geo slėptuvę (išsamesnė informacija apie žaidimą geocaching.com).

Besileidžiant
Subalansuotas žavesys
Juozapas šalia neveikiančios ryžių drėkinimo sistemos

Žinoma Balio sala yra ta vieta, kuri be didelių pastangų tave nublokš šalia kokios gražios šventyklos. Net negalėčiau pasakyti kiek jų ten yra, tačiau jeigu tik nesėdėsi vienoje vietoje, kelyje jų sutiksi ne vieną ir ne dvi. Viena iš jų buvo Gunung Kawi įsispraudusi tarp džiunglių, upės ir ryžių terasų. Kai karšta dažniausiai įprasta dieną sukiotis su šortais ir marškinėliais, tačiau kaip daugumoje šventomis laikomų vietų visur reikia dėvėti rūbus taip, kad nesimatytų pečiai ir keliai. Išsisukti iš nejaukios padėties padėjo kuprinėje turimas hamakas, įsisupusi į jį ne tik išvengiau mokesčio už skarą, bet vietiniams nereikėjo pykti, kad dar vieni lankytojai negerbia šventos vietos. Nors Ubud regionas yra itin populiarus ir gausiai lankomas viso pasaulio turistų, tačiau šis regionas mus labai maloniai nustebino. Nors pabėgę iš Kutos regiono tikėjomės, kad Ubudas bus ne ką mažiau turistiškas, tačiau mūsų nuostabai ši vieta mus pakerėjo. Nesuprasdami kaip, jutome, kad Ubudas yra ta vieta, kurioje viskas subalansuota ir harmoningai dera.

Paslaptingoji Gunung Kawi šventykla, besislepianti Ubude
Auksinės ryžių terasos
Balyje harmoningai dera tiek žmogus, tiek gamta

Balio centras buvo kupinas atradimų ir malonių staigmenų, tačiau spaudžiant laikui reikėjo judėti pirmyn. Nusprendę, kad motoroleriu apsuksime ratą aplink visą salą, patraukėme rytinės pakrantės link. Net nesigilinant, kokios yra populiarios lankomos vietos ar objektai, mes tiesiog savaime atsimušdavome į salos grožybes. Ne kartą sveikinomės su jūra ir gražiais paplūdimiais. Spėjome ją išvysti ir nuo stačių skardžių ir pliuškendamiesi gražiame Virgin paplūdimyje. Visgi iki pastarojo nusprendėme atvykti ne įprastu keliautojams keliu, kai vietiniai paprašo ir mokesčio už įvažiavimą, bet sudėtingesniu ir mažiau naudojamu. Čia nuotykių nepasigedome, nes pasirodo ir itin prastos kokybės kelias buvo apmokestintas, tik perpus mažiau. Gal juokinga buvo šią atkarpą vadinti keliu, nes labiau priminė, kad riedame per liūčių sezoną vandens išgriaužta vaga.

Kelionė palei paplūdimius
Žvilgsnis į jūrą nuo skardžio
Šiek tiek adrenalino, kad kelias nebūtų nuobodus
Virgin paplūdimys iš toli

Apsistoję itin ramioje Amed pakrantės kurortiniame miestelyje, pasinaudojome Airbnb nakvynės paslaugų platforma. Pasirinkome nakvynę už 10 EUR/kambarį ir buvome maloniai nustebinti, nes vos išėjus iš kambario galėjome romantiškai lūkuriuoti terasoje žvelgdami į jūrą. Kadangi į nakvynės vietą tą kartą įsiregistravome popiet, nesinorėjo tinginiauti ir nusprendėme pasisukioti apylinkėse iki saulė nusileis. Žinokite, koks yra geras jausmas, kai tu nieko neieškai ir pačios vietos randa tave. Tiesiog nusprendę, kad į džiungles ir kalvas vedantis kelias gali būti įdomus, juo užkilome iki itin garsios ir labai gražios Pura Lempuyang šventyklos. Ši šventykla man paliko geriausią įspūdį. Žvelgiant pro šventyklos vartus matosi įsispraudusi kalvoto kraštovaizdžio panorama. Tiesiog stovėjau ir rodėsi, kad laikas sustojo. Niekaip nepakako tų kalvų viršūnių, plaukiančių debesų, būriais virš galvų besisukančių paukščių, per slėnius ramiai slenkančio tropinio rūko šlaito. Magiška.

Kalvas nuklojusios ryžių terasos
Magiško grožio Pura Lempuyang šventykla

Juozapas yra iš tų, kuriam nepatinka judėti tuo pačiu keliu. Todėl aplankę Pura Lempuyang nusprendėme nusileisti kitu kalvos šlaitu. Nuolatos lydintičios ryžių terasos mus atginė iki dar vienos nuostabios vandens šventyklos – Tirta Gangga. Kadangi užsukome jau leidžiantis saulei, buvome vieninteliai šventyklos svečiai. Dideliame baseine įrengtos pasivaikščiojimo plytelės virš vandens. Kas kartą žengiant žingsnį ir žvilgčiojant į apačią matai margaspalves nerūpestingai plaukiojančias žuvis. Visa šventyklos teritorija keri savo žaluma, kruopščiai prižiūrėtais augalais bei nuolatine ramybe.

Be galo be krašto besidriekiantys ryžių laukai
Tirta Gangga – vandens šventykla
Šventyklos baseine plaukiojančių žuvų gausa

Pasidžiaugę saule rytinėje pakrantėje nusprendėme aplankyti ir salos šiaurinėje dalyje ramiai tyvuliuojantį Beratan ežerą. Tiesa, vienas šalia kito telkšo du vandens telkiniai. Beratan ir didesnis už jį Buyan ežerai.

Beratan ežero panorama
Šventas medis ežero peizaže
Beratan ežero šiek tiek didesnis brolis – Buyan

Kelyje prasidėję nuotykiai, nesibaigia. Pirmiausia važiuojant sprogo galinė motorolerio padanga. Juozapas nuskuba iki netoliese įsikūrusio serviso ir grįžta jau su pastiprinimu. Du itin jauni vaikinukai duoda mums savo motorolerį, o patys nuvaro mūsų sužeistąjį. Geras pusvalandis ir vaikinų darbas leidžia mums grįžti į kelią. Galiausiai iki dienos užsibrėžto tikslo pavyksta ne atvažiuoti, o tiesiog atplaukti. Popiet prasidėjusi liūtis buvo tokia stipri, kad vėliau teko sustoti ir laukti, kol prakiuręs dangus aprims. Žinoma, nuolat bėgdami nuo prasidėjusio liūčių sezono Indonezijoje galvojome, kad pavyks susidėlioti dienos išvykas taip, kad neprireiktų papildomo svorio kuprinėse ir išlaidų lietpalčiams. Deja, teko juos įsigyti, o kitokio sprendimo ir negalėjo būti, kai likusias dienas keliaujant aplink Balio salą kasdien prasidėdavo iki paryčių trunkančios tropinės liūtys.

Jaunuoliai greitai pakeitę sprogusią motorolerio padangą

Atlikdami žvalgybą po ežeringo kraštovaizdžio apylinkes užklupome ir turbūt pačią žinomiausią Indonezijos šventyklą – Pura Ulun Danu Beratan. Ši šventykla puikiai žinoma tiek turistams, tiek vietiniams, nes ją visi mato iš piniginės išsitraukę 50 000 Indonezijos rupijų banknotą. Dėl tokio žinomumo šventykla tapo masinio turizmo auka. Kad ir kaip skambėtų simboliškai, norėdami ją aplankyti ir turėsite palikti anksčiau paminėtą pinigų sumą, kas yra ~ 3,5 EUR/žmogui. Bilietas brangsta kasmet. Vietiniai ją lanko nemokamai, o užsieniečiams įėjimas jau spėjo pabrango penkis kartus nuo 2010 – ųjų. Neskaitant gražaus sodo supančio šventyklą ant vandens, aplink ją susibūręs jau vietines pramogas siūlantis prekybininkų centras, kuris mano nuomonę mažina vietovės išskirtinumą, ji tampa vis labiau nutrinta ir greitai prarandanti savo žavesį.

Ulun Danu Bratan šventykla apsupta turistams skirtomis pramoginėmis pasiplaukiojimo valtelėmis

Vakarinę salos dalį tenka įveikti paskubomis. Sustodami tik trumpam poilsiui ir maisto pertraukėlėmis, galiausiai per prasidėjusią liūtį tempo nemažinome. Beveik visą dieną praleidę ant motorolerių, nebejausdami nutirpusių sėdynių, įpusėjus nakčiai pasiekėme banglentininkų rojumi laikomą Pantai Medewi paplūdimį. Taip jau nutiko, kad apsistojome vietoje, kurioje turėjome likti tik vienai nakvynei, bet sužinoję, kad keliai mus atvedė į Balyje laikomą banglentininkų Meką, užsibuvome ilgėliau. Dar būdama mažas vaikas per televizorių pamačiau pirmąjį filmą apie merginą, kuri troško tapti profesionalia banglentininke. Filmas įstrigo giliai atmintyje ir sau pažadėjau, kad turėdama galimybę tikrai išbandysiu šią sporto šaką. Nors kažkokių didelių tikslų sau nekėliau, tačiau sužinojusi, kad nakvynės vietoje nuomojamos banglentės, negalėjau savęs neišbandyti. Be jokių pamokų ar instruktorių pagalbos ir tik su kelių youtube.com filmukų pagalba, bridau į vandenį nešina mokomąją banglentę. Po visos dienos kritimų, nusibrozdinimų, šiek tiek nervinimosi pavyko pagauti keletą bangų. Nemoku apibūdinti to patirto jausmo, kai skrodi vandenį per bangas. Banglentininke netapau, bet trumpą akimirką tikrai supratau, kad mano širdis plaka stipriau ir esu be galo laimingas žmogus.

Pantai Medewi paplūdimys
Pirmieji bandymai su banglente

Nors pačioje kelionės pradžioje į Aziją preliminarus planas buvo žemyninėje dalyje esančios valstybės ir tik netikėtai nusprendus leistis į pietus atvykome į Indoneziją. Žinoma Balio sala šiuo metu yra viena iš tų vietų, kuri rikiuojasi įvairiuose top lankytinų vietų sąrašuose. Atskridus į Javos salą galvojau, kad be abejonės ją aplankysime. Kažkodėl vėliau vis sulaukiant įvairių keliautojų įspūdžių mano entuziazmas mažėjo, kadangi vis daugiau ir daugiau girdėjome, kad žmonės nerado to ko norėjo ar tikėjosi. Galiausiai į planą įtraukėme šią salą, tačiau nei vienas iš mūsų nesiryžome ieškotis informacijos apie lankytinus objektus ar įdomias vietas. Sakėme, kad imame ratus ir jau bus kaip bus. Taip, tai buvo tuo metu toks momentas, kad nenorėjome susikurti sau per didelių lūkesčių, o vėliau jiems nepasiteisinus nusivilti. Todėl jokio plano neturėjimas buvo geriausias tuo metu, o visi kelyje sutikti žmonės, aplankytos savaime prieš akis iškilusios vietos, netikėtai išsipildžiusi vaikystės svajonė tapo geriausiais mūsų potyriais ir išgyvenimais.

Skriejant aplink Balio salą

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *