Dar būdami Javos saloje kelis vakarus iš eilės laužėme galvas kurią salą rinktis tolimesniam pažinimui. Lyderė tuo metu buvo Balio sala, ieškojome pigių variantų kaip į ją nuvykti. Radome keletą variantų kombinuodami autobusus, keltus ir traukinius, bei šiek tiek brangesnį – lėktuvu. Kai atrodo nusprendėme kur vykti, kilo mintis patikrinti skrydžius į greta Balio esančią Lomboko salą. Mūsų nuostabai nors sala yra šiek tiek tolėliau, tačiau avia bilietų kaina pernelyg nesikandžiojo ir buvo vos keliais eurais brangesnė lyginant su skrydžiais į Balį. Du vakarus iš eilės dėliotas planas apsivertė aukštyn kojom ir pasirinkome Lomboką, dėl mažesnio savo populiarumo ir atvykstančių turistų skaičiaus.
Atvykus į oro uostą, mus pasitiko minia vairuotojų su lavina pasiūlymų sėsti į taksi. Deja, vairuotojų siūlomos kainos manęs su Juozapu nelabai žavėjo. Nuo įprastos 180 000 IDR (~ 13 EUR) kainos pavyko nusiderėti iki ~ 7 EUR. Aš jau būčiau ir sutikusi, bet Juozapas pasiūlė dar luktelti ir pabandyti paieškoti alternatyvų už oro uosto ribų. Abu žingsniuojame laižydami iš parduotuvės prigriebtus ledus ir šalia mūsų sustoja automobilis. Vairuotojas informuoja, kad dirba vienoje iš nakvynės vietų ir ką tik paleido klientus oro uoste, o dabar važiuojantis į Kutą, būtent ten kur ir mūsų užsakyta nakvynė. Nors vairuotojas irgi prašo pinigų, bet po trumpų derybų nusileidžia ir sutinka mus pavežti už ~ 4 EUR. Tądien džiaugėmės dar ne vieną kartą. Važiuojant iki būsimos nakvynės matau šypseną Juozapo veide, saloje eismas nėra intesyvus, o tai patinka abiems po nuolatinių spūsčių Javos saloje. Planuotai užsisakėme nakvynę į kurios kainą buvo įskaičiuota ir motorolerio nuoma. Vos atvykus ir pasidėjus daiktus, susipažįstame su šeimininkais – vietinio indoneziečio Miran ir vokietės Larisos pora. Per visą laikotarpį Indonezijoje, kai galime palyginti nakvynes pas vietinius, gausybę nakvynės namų, ši vieta buvo pati tvarkingiausia, o gal tiesiog sutapimas, nes namai buvo tvarkomi europietės. Netrukus sulaukę savojo motorolerio, nekantraudami sėdame ant jo ir skuodžiame pažindintis su Lomboko salos keliukais.
Per gerą pusdienį surinkome apie šešiasdešimt kilometrų ir aplankėme keletą paplūdimių. Tiesa, saloje vyrauja šiek tiek kitokia tvarka. Dažnas paplūdimio įvažiavimas yra apmokestintas (~ 0,8 EUR), o ir motorolerių stovėjimas kainuoja (~ 0,8 EUR). Už stovėjimą neretai prašo susimokėti ir šalia parduotuvių. Kaip visada taupydami savo kelionei skirtas lėšas, svarstome būdus kaip vengti šių mokesčių. Dar prieš išriedant į kelią, laikinų namų šeimininkė Larisa mus perspėja, kad geriau visur susimokėti, nes neretai , gudročiai, kurie vengia duoklės, patiria didesnius nuostolius, kai pavagiamas motoroleris. Visoje Lomboko saloje, neretai ir Balyje veikia mafijos tinklas, kai neatseikėjus duoklės transporto priemonė pavagiama, o vėliau pranešama savininkui, kad motoroleris rastas ir siūloma išpirkos kaina. Patys nusprendėme rizikuoti ir šalia parduotuvių visada pasilikdavo vienas iš mūsų, kad prireikus susimokėti tiesiog išvažiuotumėme, o norėdami pamatyti mokamus paplūdimius dažniausiai rinkdavomės aplinkinius ir vietinių nekontroliuojamus kelius jeigu tai būdavo įmanoma. Neskaitant šių perspėjimų daugiau neverta pernelyg nerimauti. Neretai dar sklando kalbos, kad Lomboko sala nesaugi turistams, tačiau galime patvirtinti, kad čia viskas gerai, o galbūt tam tikra baimė čia vykti ir yra reikšminga, jog Lombokas vis dar nepergrūstas turistų kaip Balio sala.
Lombokas yra laikomas Balio salos broliu, šiek tiek mažiau populiarus, turintis apie 3 milijonus gyventojų, ne tokį intesyvų eismą ir žalius dirbamus žemės plotus. Visoje saloje yra kelios turistinės zonos. Mataram laikoma salos sostine, o Senggigi ir Kuta yra žymiausi turistiniai traukos centrai. Kuta, kurioje ir apsistojome, itin mėgstama vandens sporto mylėtojų, ypač banglentininkų, nes nedideliu spinduliu galima pasiekti įvairius paplūdimius, kuriuose gausybė iki 5 metrų aukščio pakylančių bangų. Kurorte aplankome ir tuo pačiu pavadinimu Kutos paplūdimį, kuriame gausu gyvybės. Nuolat paplūdimiu vaikšto vaikai siūlydami pirkti apyrankes sukabintas ant mediniu lentelių. Dievinantys laukinius vakarėlius ar gyvo garso koncertus į paplūdimį turėtų plūsti sutemus. Ramybės mėgėjai įsitaiso stebėti saulėlydžio, o gamtos mylėtojai pasivaikščiodami smėlėtu krantu pasiekia beždžionių kalną. Šalia paplūdimio stūkso nedidelė kalva, kurioje būriuojasi beždžionės atkreipdamos turistų dėmesį ir vis laukdamos užkandžių.
Saloje praleidome savaitę laiko, pamatėme ne vieną gražų paplūdimį. Turbūt pats gražiausias mums buvo Selong Belanak. Galbūt todėl, kad jį pavyko pamatyti nemokant pinigų, nors šalia paplūdimio vaikai iš toli mojavo ir kvietė motorolerį pasilikti po jų pastoge tikėdamiesi gauti pinigų. Pats pačiausias jausmas mus aplankė, kai susivokėme, jog paplūdimyje buvome vieni du. Jokių žmonių, jokio pašalinio garso, tik saulė, smėlis ir jūros ošimas.
Maišydami pietinę Lomboko salos pusę, lankydami gražiausius pustuščius paplūdimius akies krašteliu pavyko pamatyti ir vietines vestuves. O jų kaip nekeista saloje vyko nemažai. Pirmąjį kartą pamatėme keliu važiuojantį pikapą, o jo gale stovinčias išsipuošusias vietines moteris ir vaikus. Krykštavę vaikai mums pamojavo ir pilnas žmonių automobilis paliko mus užantyje. Judėdami namų link pamatėme tą patį automobilį, o visi dalyviai jau buvo išsilaipinę ir susirikiavę eisenai viduryje gatvės. Priekyje žingsniavo pasipuošusios mergaitės, už jų suaugusieji ir muzikantai mušdami būgnus. Tą pačią dieną tokias eisenas saloje pavyko pamatyti dar kelis kartus.
Dažniausiai kiekvienos dienos kelionę užbaigdavome grįžimu namo tuo pačiu keliu, o netoli didesnės turgavietės kartą stabtelėjome pamatę kažką panašaus į blynus. Juozapo akys buvo plačiai atmerktos su viltimi, kad šalia kelio vežimėlyje gaminama kažkas saldaus. Pasitvirtinus mūsų spėjimui, kepami blynai labiau priminė biskvitinio pyrago padą ant kurio beriamas cukrus su kakavos milteliais ir gera sauja kepintų žemės riešutų. Tokį gardėsį pamėgome iš karto ir kaskart važiuodami pro šalį tikėdavome, kad vėl pamatysime kepėją, o tokius gaminamus blynus matėme tik vienoje vietoje. Kiekvieną kartą pamačius tuščią darbo vietą, nusimindavome ir likdavo tik viltis, kad galbūt sekančią dieną pavyks vėl pasmaguriauti. Nors kelias dienas mūsų nelydėjo sėkmė, tačiau paskutiniąją viešnagės dieną Lomboke pavyko laiku pamatyti, darbui besiruošiantį, vietinį ir vakarą užbaigėme šviežiai iškeptais, garuojančiais ir kakava kvepiančiais blynais.
Be paplūdimių ir vandens sporto, kalnų mėgėjai gali ryžtis kopimui į žymųjį Rinjani ugnikalnį. Rinjani vulkanas (3726m.) yra aktyvus ir vos keliais šimtais metrų nusileisdamas Kerinci ugnikalniui Sumatros saloje, pelno antrojo aukščiausiojo ugnikalnio vardą Indonezijoje. Šį kartą žygio atsisakėme, nes norint pasiekti viršūnę yra reikalaujama gido, bent vienos nakvynės ir dažniausiai vykdomas pramoginis žygis su turistų grupe. Kas be ko galima vykti ir individualiai, tačiau reikalingo gido paslaugos ir toks turas mums būtų pernelyg didelė prabanga. Vien pigiausių turų su viena nakvyne, vykstant 11 – 15 žmonių grupei kaina asmeniui prasideda nuo 200 EUR.
Vieną iš vakarų, grįžus į nakvynės vietą sulaukėme Miran pasiūlymo vykti į jo ūkį ir padėti sodinti ryžius. Nei mes, nei jo draugė Larisa nebuvome to darę, tad neabejodami sutikome ir išaušus rytui išvykome. Atvykus mus pasitiko jau besidarbuojantys Miran šeimos nariai. Susipažinę ilgai nedelsėme, visi draugiškai kibome į darbus. Juozapas gavo medinę lazdą su aštriai nudrožtu galu ir smeigdamas į sukietėjusią žemę turėjo išmušti duobutes. Viena iš merginų man padavė bambuko lazdelę pripildytą ryžių ir pademonstravo kaip vykdoma sėja. Užsėti ryžiais reikėjo nuožulnų šlaitą. Merginos nuo apačios kilo į viršų, berdamos į duobutes ryžius ir užkasinėdamos bambukine lazdele, o vaikinai mušo duobutes. Įsidienojus sėdome visi pietauti, o vėliau vietiniai demonstravo kaip skinami kokoso riešutai. Juozapas irgi bandė savo laimę, tačiau po gausybės kartų nesėkmingai. Vis dėlto nuraškytų kokosų paragavome kiekvienas.
Platesnis pasakojimas su filmuota medžiaga apie ryžių sodinimą ir kokosų raškymą yra skelbiamas 15min.lt portale.
Beveik kasdien keliaudami motoroleriu nesitikėjome, kad ši sala yra tokia didžiulė. Per savaitę laiko turbūt pavyko apžiūrėti tik trečdalį salos. Daugiausia pamatėme salos pietinę pusę, o šiaurė liko nepaliesta. Galbūt tai ženklas, kad į šią salą dar reiks sugrįžti.
Koks geras straipsnis!