Borneo – didelis nuotykis didelėje saloje

Dar būnant Balio saloje vis dažniau ir dažniau girdėjau Juozapo pamąstymus apie tai, kad turime išnaudoti visas galimybes ir galbūt pavyktų aplankyti Brunėjaus sultonatą, įsirėžusį Borneo – trečioje pagal dydį pasaulio saloje. Kilus tokioms mintims, naršydami internete, radome pigius skrydžių bilietus. Juozapas patikrino keliavimo galimybes saloje ir netrukus į elektroninio pašto dėžutę gavome užsakytų bilietų patvirtinimą. Viskas gerai, bet yra vienas bet. Šiek tiek vėliau, artėjant kelionės datai norisi tam tikrą informaciją pasitikrinti, pasitikslinti ir čia mūsų laimei arba nelaimei, išsiaiškiname juokingą faktą. Juozapas pirmą kartą ieškodamas informacijos apie būdus kaip keliauti saloje rado žemėlapio nuotrauką su geležinkelio bėgiais. Smagumai, nervai ir stresas mus aplanko, kai suprantame, kad ten jokie traukiniai nevažiuoja. Didžioji Kalimantano (Indonezijai priklausanti Borneo salos dalis) pietinės ir rytinės dalys yra pelkėtos žemumos, tarsi nuolat apsemtas atskirų žemės lopinėlių archipelagas ir beveik visas eismas vykdomas vandens transportu. Ką dabar reikės daryti, juk bilietas jau nupirktas, jo pakeisti ar sumokėtų pinigų atsiimti negalime. Kamuodami nežinios iki išnaktų naršome internete, tačiau nesėkmingos informacijos paieškos nustūmė mus į neviltį. Nusprendžiame, kad reikia poilsio ir galbūt rytas bus protingesnis. Tą vakarą abu be nuotaikos nors ir sunkiais akių vokais, tačiau sunkiai užmigome.

Patarlė nemelavo. Rytas pasirodė protingesnis ir šviežiomis galvomis radome kelionės sprendimą. Borneo salos žemėlapis tapo tarsi voratinklis, kuriame žymėjome linijas, vietas iš kurių įmanoma keliauti. Pagaliau gavome pirminį kelionės maršutą, kuriame galime iš Balio skristi į Borneo saloje esantį Balikpapan miestą, iš ten į Tarakan salą, tada su keltu skrosti bangas iki Nunukan salos, o iš jos dar kartą, keltų ar motorinių vandens transporto priemonių pagalba, kirsti Indonezijos – Malaizijos sieną. Atsipūtus, Malaizijos pusėje liktu tik naktinis autobusas iš Tawau iki Kota Kinabalu, o  Brunėjaus krantus pasiektume atplaukę keltu su tarpiniu sustojimu Labuan saloje.

Susidėliotas maršrutas iki Brunėjaus sultonato

Galvojate, kad galbūt ir smagi kelionė nusimato, juk daug sustojimų, aplankysime nemažai vietovių? Viskas atrodytų su protu ir saikingai, jeigu ne antras bet. Dar viena priežastis, kuri mums kėlė lengvą stresą yra tai, kad mūsų galimas šalyje išbūti laikas sparčiai tirpo. Lietuvaičiams atvykti į Indoneziją vizų nereikia, tačiau pasienyje į pasą dedamas antspaudas ir jis šalyje leidžia išbūti iki 30 dienų. Kai kelionėje laikas neribotas, toks dienų skaičius Indonezijai, kuri turi daugiau nei 17 000 salų, atrodo ne itin didelis. Sukryžiuojame pirštus ir susidėliotam maršrutui pasiliekame paskutiniąsias šalyje galiojančias penkias dienas.

Didelis užsispyrimas pamatyti naują šalį, nepakankamas žinių kiekis, spaudžiantis Indonezijos atvykimo vizos galiojimo laikas, buvo pagrindinės priežastys dėl kurių teko gerokai pakratyti kišenes ir iš jų kiekvienam ištraukti po daugiau nei 119 EUR. Tuo tarpu pigiausių skrydžių iš Balio salos iki Kota Kinabalu oro uosto su tarpiniu kelių valandų persėdimu Kuala Lumpūroje kainos prasidėjo nuo 90 EUR. Abiem atvejais sumos labai panašios, tik nuotykiai ir patirti potyriai tapo neįkainojami.

Pateiktos kainos buvo 2016 m. gruodžio mėn.

  • Bali – Surabaya (tarpinis sustojimas) – Balikpapan 44 EUR (skrydis)
  • Balikpapan – Tarakan 22 EUR (skrydis)
  • Tarakan – Nunukan 16 EUR (greitaeigis kateris)
  • Nunukan – Tawau 14 EUR (keltas)
  • Tawau – Kota Kinabalu 9 EUR (naktinis autobusas)
  • Kota Kinabalu – Labuan (tarpinis sustojimas) – Brunei Darussalem 14 EUR (keltas)

Pagal susidėliotą gelbėjimosi planą nusiperkame dar vieną tarpinį bilietą Borneo saloje ir atsisveikinę su Balio sala keliame sparnus. Nuvykti į Balikpapan oro uostą, esantį Borneo saloje turėjome su tarpiniu sustojimu Javos saloje, Surabaya oro uoste. Atvykus į oro uostą, nužingsniavus iki registracijos langelio atsiimti sekančio skrydžio bilieto, buvome maloniai pasitikti ir gavome savo įlaipinimo korteles. Vos nusisukus nuo aptarnaujančio personalo, metu žvilgsnį į rankoje laikomus bilietus norėdama pasitikslinti kiek tiksliai turime laiko tarp persėdimų. Pokštas arba saldainis. Žiūriu, rodau Juozapui, sakau, gal klaida įsivėlė. Vietoje vienos valandos su trupučiu, persėdimas šešios valandos. Kelionėje visus vidinius skrydžius perku aš ir tuo metu kol telefone užkraunamas mano elektroninis paštas, pradedu save griaužti, kad padariau kažką ne taip. Abudu sukišę galvas į elektroninio pašto dėžutėje esantį skrydžio išpirkimo patvirtinimą negalime suprasti, kodėl mūsų rankose bilietai su visiškai skirtinga informacija. Kreipiamės į registracijos skyrių, aiškinamės tarpusavyje su oro uosto darbuotojais ir galiausiai tiesa išvysta šviesą. Nupirkau aš bilietus gerai, mano klaidos čia nė kvapo. Problema, kad aviakompanija atšaukė mūsų skrydžio reisą ir mus perkėlė į sekantį. Darbuotojai tik pagūžčiojo pečiais, o mums liko tik pabumbėti, kad nebuvo jokio aviakompanijos nei raštiško pranešimo, nei skambučio, nei oficialiame skrydžių bendrovės puslapyje jokios pasikeitimų informacijos. Vis dėlto sėdėdami laukiamajame suprantame, kad būna ir blogiau. Laiko turėjome, nebuvo taip, kad vėlavome į kitą skrydį, tad metas nurimti.

Kai atrodo kelionėje virš galvų atplaukia nuotykių debesėlis, supranti, kad vieno nuotykio čia negana. Jie tęsiasi vos nusileidus Balikpapan oro uoste. Dar laukdami skrydžio surabaya oro uoste, užsisakome nakvynę. Nakvynė turėjo būti šalia oro uosto, tad ateidami iki reikiamos vietos dar spėjome sustoti vėlyvai vakarienei ir sulaukti netikėtai prapliupusio lietaus. Puiku, išsitraukiame savo naujutėliausius lietpalčius ir nužingsniuojame iki pasirinktos nakvynės. Registratūroje dirbantis vaikinas atpažįsta ir žino, kad mūsų vardu yra registracija. Stoviu išsišiepusi, nusiimu kuprinę, maunuosi lietpaltį ir darbuotojas sako parodykite savo vestuvių pažymėjimą. Mes abu su Juozapu susižvalgome ir išsprogdinę akis balsu tariame: – ką tokį? Še tau, keliauninke, kad nori, nei vienam net į galvą neatėjo mintis, kad būtent visur musulmoniškuose kraštuose gavę nakvynę, čia būsime pareikalauti kažkokių dokumentų. Juozapas bando užkalbėti dantį, kad esame susituokę, kad mūsų šalyje kitokie papročiai ir mes tokių pažymėjimų nesivežiojame. Gauname žodinį antausį ir griežtą atsakymą, kad jeigu neturime tarpusavio santykių įrodančio pažymėjimo, mūsų viename kambaryje apgyvendinti negali. Jeigu norime likti šiame viešbutyje turime imti du atskirus kambarius už beveik dvigubą kainą, o jeigu nesutinkame durys mums atviros. Abu išėjome susinervinę, pasimetę ką daryti toliau. Bandome užsisakyti dar vieną nakvynę ir nužingsniavus iki sekančios vietos girdime atsakymą, kad nakvynės vieta pilnut pilnutėlė ir čia ne savininko, o agoda.com problema, kad leidžia atlikinėti rezervacijas. Naktis, lyja, pavargę, susierzinę ir pikti bandome paskutinėje vietoje užklausti dėl nakvynės. Kaip netikėta, sulaukiame neigiamo atsakymo. Galiausiai visa ši absurdiška situacija mus priveda iki tarpusavio kivirčo, abu einame nežinodami kur einame, galvas pakabinę ir griežiam vienas ant kito dantį. Prie mūsų sustoja taksi, regis suprantame, kad mus nuveš iki nakvynės vietos, tad lipome į automobilį. Nors akivaizdžiai matau, kad Juozapas be nuotaikos, tačiau iš paskutiniųjų bando su vairuotoju susikalbėti kiek toli reiks važiuoti. Vairuotojas mūsų nesupranta, mes jo nelabai. Veža nežinia kur, kelis kartus klausiame kur, už kiek, kaip toli, vairuotojas nieko neatsako. Neliko nieko kito kaip stabdyti automobilį ir lipti lauk. Dabar atrodo elgtumeis kitaip, šnekėtume kitaip, bet tuo metu abiem buvo sunku.

Rytas sename Balikpapan oro uosto terminale

Galiausiai praradusi viltį sakau, kad miegosiu oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje. Nužingsniavome abu iki pačio oro uosto ir vienas iš ten buvusių darbuotojų mums paliepė paėjėti tolėliau ir turėtume rasti vietą, kur galime miegoti nemokamai. Nepatikėsite, tačiau šalia naujo oro uosto, jau nebeveikiančiame ir apleistame sename terminale sutinkame daug žmonių, kurie antrame pastato aukšte ant žemės pasikloję patalus nakvoja. Šalia nebeveikiančio terminalo įėjimo stalas, o prie sėdintis apsauginis. Jis mums parodo kur veikiantis tualetas ir kur galime lūkuriuoti. Po šitiek patirtų neigiamų emocijų, susirandame kampą, klojame savo miegmaišius, valome dantis ir keliaujame į užsitarnautą poilsį.

Pietinė Kalimantano dalis

Rytas, paskubomis sukemšame turimus užkandžius ir keliaujame į lėktuvą. Skrydžio metu abu buvome prilipę prie langų. Kažkas neįprasto ir nuostabaus, tarsi Lego kaladėlės žemės lopinėliai paskendę beribiuose vandenyse. Jokių kelių, tik it gyvatės vingiuojančios upės ir kanalai. Be didelių siurprizų atvykstame į Tarakan salą. Jaučiamą alkį užmušame sočia ir mūsų Indonezijoje itin pamėgta soto ayam (vištienos) sriuba. Kad nuvyktume iki Nunukan salos turėjome plaukti greitaeigiu laivu. Pasigavę vietinį vairuotoją nuskubėjome iki uosto.

Sulipome į gana nedidelį katerį, žinojome tik tiek, kad kelionė turėtų trukti apie keturias valandas. Nežinau kodėl, bet tas kateris iki kol neišplaukėme iš uosto pasirodė labai šiuolaikiškas. Visi keleiviai gauna vandens, prieš nosį ant sienos pakabintas plokščiaekranis televizorius ir dar transliuoja visai neseniai kino teatruose pasirodžiusį veiksmo filmą. Sėdžiu ir galvoju, kad po geros valandėlės, kai pabos žiūrėti pro langą ir paskaus kaklą pasnausiu. Ir kaip aš klydau. Vos pajudėjus kateris įsibėgėjo ir skrodė bangas, bet tas plaukimas labiau priminė gerą pasitaškymą. Taip visą kelią ir šokinėjome iki prisišvartavus Nunukan uoste ir vos išlipus į krantą supratau, kad mano vestibiuliarinis aparatas gerokai sutrikęs.

Švartuojamasi Nunukan salos uoste

Nespėjus Nunukan salos uoste prieiti prie bilietų pardavimo ar informacinio stendo jau iš tolo girdime šaukiant vietinius, kad kelto į Tawau miestą šiandien nebus. Atvykome šeštadienį ir kitoje salos pusėje esantis uostas nedirbs visą savaitgalį. Jau po pirmųjų nuotykių į viską reaguojame ramiai ir suprantame, kad yra kaip yra. Susirandame nakvynę kelioms naktims, pasivaikštome po nedidelę gyvenvietę. Didžiojoje Indonezijos dalyje vyrauja islamas, tad alkoholio vartojimas yra griežtai draudžiamas. Viena iš pagrindinių vietinių pramogų tampa karaoke dainavimas. Netgi tokia nedidelė sala turi kavinukę su šia pramoga. Smalsumo genami vakarojome joje, klausydami kelių vietinių dainorėlių.

Nunukan salos pažiba

Nors kelionėje atrodo laiko yra, tačiau Juozapui turi nebūti interneto ar kažkokių papildomų galimybių bendrauti su išoriniu pasauliu, kad jis prisiverstų nueiti į kirpyklą, nusipirktų svarbių reikmių ir panašiai. Kai nelabai yra kas veikti, idėjos kaip užmušti laiką kyla savaime. Pasinaudoję esama proga nužingsniavome į kirpyklą. Kirpimas ir barzdos sutvarkymas nesiekė kelių eurų sumos.

Prieš ir po

Sekmadienį dar spėjome salos centre išvysti narveliuose auginamų paukščių parodą. Čia gražiausieji tapo nugalėtojais ir sulaukė piniginių apdovanojimų.

Paukščių parodos programa
Paukščių paroda Nunukan saloje

Po ilgokai slinkusio savaitgalio nušvito pirmadienio saulė. Ankstyvą rytą, kol Juozapas nužingsniavo iki uosto bilietų, pradėjau krautis kuprinę. Grįžęs praneša, kad tik už valandos atsidarys bilietų kasa. Neskubėdami nužingsniuojame su savo manta, nusiperkame bilietus ir pradedame laukti. Kažkokia vietinių keistoka nuotaika, tarsi viskas gerai ir tarsi nelabai. Šalia uosto susibūrusi kone kelių šimtų žmonių minia, tačiau pačio perkėlos uosto laukiamajame tuščia. Gavę bilietus į rankas girdime tik pardavėjos žodžius, kad turime laukti, nes neaišku kelintą valandą bus vykdomas plaukimas. Na mintyse galvoju, gal plaukia kai susirenka pilnas keltas, tokia patirtis jau buvo, kai lankėme Indonezijai priklausančias Gili salas.

Prie uosto susibūrusių žmonių minia
Tuščias Nunukan jūrų uosto laukiamasis

Juozapas tarsi nujausdamas, kad kažkas ne taip, pradeda klausinėti aplinkinių tikėdamasis išsiaiškinti situaciją. Netikėtai prie mūsų priėjo nedidelio ūgio vyrukas, kuris bandė paaiškinti, kad turi paskambinti į uostą ir gaus atsakymą, kada bus vykdomas plaukimas. Perspėja, kad tikimybė 50/50, gali būti jog laivas šiandien ir neišplauks. Vos išgirdus šiuos žodžius abu sunerimome. Šiandien paskutinė mūsų diena Indonezijoje, kitu atveju turėsime mokėti už per ilgą užsibuvimą šalyje gana didelį mokestį. Bandome dar šiek tiek lūkuriuoti, tačiau kuo ilgiau laukėme, tuo labiau jutome smarkėjančias pasipiktinusių vietinių emocijas.

Nusprendėme ilgiau nedelsti ir palikome chaosu kvepiantį uostą. Gerą pusvalandį ieškome avia bilietų, galbūt galėsime šalį palikti oro keliu. Deja, tačiau skrydžių kainos optimizmu nekvepėjo, todėl tarsi ieškodami išsigelbėjimo šiaudo nusprendėme vykti iki migracijos skyriaus. Vos pabandę paaiškinti savo situaciją buvome siunčiami vis į aukštesnio rango darbuotojo kabinetą. Vienas iš darbuotojų tiesiai nuveda į skyriaus vadovo kabinetą. Sutiktas vyriškis šiek tiek kalbėjo angliškai ir pagaliau sulaukėme paaiškinimo. Mus informuoja, kad Malaizijos pusėje, Tawau mieste atsidaro naujas uostas. Šiuo metu abiejų šalių atstovai susitikime, kuriame vykdomi formalūs valstybinių sutarčių pasirašinėjimai. Paklausus, ką daryti, vyras ramiu balsu atsako – laukti. Gauname tik tokį atsakymą, kad jeigu šiandien neišplauksime, turėsime mokėti po 20 EUR už kiekvieną praleistą papildomą dieną šalyje, net jeigu tai ir ne mūsų kaltė. Pamatęs mūsų veiduose susierzinimą, ramina kad nuolat gauna atnaujinamą informaciją apie esamą padėtį iš Malaizijos pusės, todėl pasiūlo tiesiog laukti jų pastate. Būdami ne pačioje smagiausioje situacijoje svarstome, kokia turėtų būti mūsų veiksmų seka išsipildžius optimistiškiausiai prognozei. Tarp jūrų uosto ir migracijos skyriaus ~ 10 kilometrų atstumas, teleportuotis dar nemokame, o laivas juk mūsų nelauks. Darbuotojai pažada, kad esant galimybei šiandien išplaukti, mus nuveš iki uosto.

Nunukan migracijos skyrius

Kol sukryžiavę pirštus laukėme informacijos, bandėme nukreipti dėmesį nuo esamos padėties. Kadangi pačiame migracijos skyriaus pastate pamatėme stalo tenisą, pasiprašėme rakečių. Po kelių valandų mušinėjimo ir kankinančios nežinomybės prie mūsų priėjęs darbuotojais džiaugsmingai praneša, kad uostas Malaizijos pusėje oficialiai atidarytas ir galime ruoštis atsisveikinti su Indonezija. Su darbuotojais nuvažiuojame iki uosto, nusiperkame kelto bilietus ir prieš įžengiant mums praneša, kad turime susimokėti ir uosto mokesčius. Žiūriu į Juozapą ir galvoju, kad vėl papuolėme. Žinodami kiek kainuoja plaukimas, likusią nedidelę pinigų sumą tiesiog išleidome nusipirkdami geriamo vandens. Šalia mūsų stovėjęs valstybės darbuotojas sumoka už mus, praveda pro kilometrinę laukiančiųjų eilę iki pasų kontrolės punkto. Paėmęs mūsų pasus įeina į darbuotojų būdeles ir netrukus mums atkiša asmens dokumentus su išvykimo iš šalies antspaudais. Laimės kūdikiai, ne kitaip.

Iš migracijos skyriaus valstybės tarnautojai veža iki uosto
Tarp Indonezijos ir Malaizijos kursuojantis keltas
Plačios šypsenos ir asmens dokumentai su išvykimo iš šalies antspaudais

Po šiek tiek daugiau nei valandos plaukimo išlipome, ką tik atidarytame uoste, ir tapome pirmaisiais europiečiais, šio uosto svečiais. Tawau praleidžiame keturias valandas laukdami naktinio autobuso iki šalia aukščiausios Malaizijos viršukalnės įsikūrusio miestelio. Dėl alpinistų mėgiamo kalnų maršruto, miestas taip ir įgavo to pačio kalno pavadinimą – Kota Kinabalu (4095 m.).

Tawau miesto pakrantė

Po nakties autobuse pasiekėme miestą, nusiraminimui likome porą naktų. Pasivaikščiojame po parką, vakarą praleidžiame naktiniame jūros gėrybių turguje, primename gomuriams populiariojo ryžių ir vištienos patiekalo skonį ir pabaigai aplankėme seniausią miesto objektą – miesto laikrodį.

Naktinis Kota Kinabalu miestelio turgus

Pasidomime apie Brunėjaus sultonatą ir ten vyraujančias dogmas. Šalyje, kurioje vyrauja griežtos islamo pažiūros mus įpareigoja nusipirkti kelius dengiančias kelnes. Atgavę kvapą ir be baimės, kad ant galvos nukris plyta, liko tik nusipirkti kelto bilietus ir išvykti susipažinti su Brunėjumi..

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *