Kelionraštis. Kartą per gyvenimą keliaujant…
Vos praplėšę akis, metame kuprines ant pečių, tyliai sliūkiname per butą iki Ryčio kambario. Atsisveikinę, išskubėjome į metro stotelę, iš kurios vykom į oro uostą ir atsisveikinę su Singapūru, laukėme pažinties su Indonezija. Išlipę iš lėktuvo traukėme į atvykimo salę, vėliau renkame informaciją kaip nuvykti į Džakartos centrą. Nusipirkę bilietus sėdime, laukiame atvykstančio autobuso, o
Atsibeldus į Singapūrą apie trečią valandą nakties nesinorėjo nieko kito, kaip saldaus miego. Kelionė autobusu iš Malaizijos turėjusi trukti iki 4- 5 valandų, truko apie 8 valandas. Trumpam stojus pasienyje, patikrą praeiname greitai, deja, dvi vietnamietės taip ir nebegrįžo į autobusą. Jau įvažiavus į Singapūrą vairuotojas šiek tiek pradėjo kvailioti. Regis, pirmą kartą maršrutą įveikinėdamas,
Nedidelį miestelį šalia jūros pasiekiame dar prieš sutemstant. Malaka įsikūrusi šalia jūros ir mėgstama vietinių bei singapūriečių kelių dienų poilsiui. Ieškodami nakvynės, užsukame į keletą hostelių ir susipažįstame su kitais keliautojais. Išgirstame jų istorijas ir kai miegas pradeda traukti prie žemės, suskumbame ieškotis gultų sau. Šį kartą nakvynės ieškojome per valstybines atostogas ir dar savaitgalį.
Atsitokėjus nuo Kamerono aukštumų žavesio anksti ryte išsiregistravę iš viešbučio judame kelio link. Nors dar vakarą prieš autobusų stotyje pasiteiraujame kokia kaina būtų bilieto iki Kvala Lampūros, nusprendžiame tranzuoti. Automobiliai lekiantys pro šalį sausakimši. Čia supranti, kad automobilis naudojamas ekonomiškai, šeimos didelės, tad ir mašinoje visos sėdimos vietos užimtos. Galiausiai stoja mašina, kurioje važiavo malaiziečių
Atsimojavus su Ipoh, sekantis taškas kelionės žemėlapyje Kamerono aukštumos. Šį kartą planavome aukštumas pasiekti tranzuojant, tad iš miesto pajudame viešuoju autobusu. Važiuojant Juozapas paprašo vairuotojo stabtelėti ir mus išleisti, tą kartą vairuotojas neprieštaravo. Paleisti šalia pagrindinio kelio, nužingsniuojame link šalia stūksančių uolų. Artėjant stojome akimirkai, pastebėję sunkvežimį pilnai pakrautą plastikinių konteinerių. Priartėjus matome, kad konteineriai
Rytas ir atrodo žvilgsnio genami daiktai patys lipa į kuprinę. Pakeliui link kelto, jau kelintas stabtelėjimas prie indų kilmės maisto vežimėlio. Čia per kelias praleistas dienas George miestelyje tapo trumpas įprotis, ryte prisėsti puodeliui arbatos su kondensuotu pienu. Pas tą patį prekeivį pirmą kartą paragautas coconut leaf. Kai pardavėjas pasakė pavadinimą, nuskambėjo egzotiškai, išpakavus kokoso lapą
Jau keliantis iš Koh Phan-gan salos, mintyse greitai praskriejo vaizdiniai, kurie lydėjo mane Tailande. Atrodo netrukus persikėlus į žemyninę dalį, lipsiu į traukinį ir ryte jau labinsiuosi iš Malaizijos.
Prieš kelias dienas pasaulį sukrėtė skaudi žinia. Spalio 13d. Tailando karalius King Bhumibol Adulyadej sulaukęs 88 metų pasitraukė iš gyvenimo. Visų mylimas ir gerbiamas karalius buvo laikomas vienybės, taikos skleidėju. Tailando “tėvo” netektis pasėjo nežinią ir nerimą žmonių mintyse. Per visą šalį nuvilnijo liūdesio banga ir nerimas dėl šalies ateities. Viena iš daugiausia pelno nešamų
Kažkodėl, bet su šypsena ir pilna burna ryžių, prisėdau parašyti, nes nesinori tylėti, slėpti ir kavoti(žemaitiškai) dalykų, kurie vyko ir vyksta kelionės metu. Kaip sakoma gyveni ir mokaisi, o keliaujant dažniausiai nuotraukose, Facebook postuose daug kam atrodo, kad čia skraidau iš laimės, patikėkit, čia tikrai yra tiesos, bet skrendant neretai ir sparnai pavargsta, plunksnos sulimpa,