Džiunglių, braškių ir arbatos!

Atsimojavus su Ipoh, sekantis taškas kelionės žemėlapyje Kamerono aukštumos. Šį kartą planavome aukštumas pasiekti tranzuojant, tad iš miesto pajudame viešuoju autobusu. Važiuojant Juozapas paprašo vairuotojo stabtelėti ir mus išleisti, tą kartą vairuotojas neprieštaravo. Paleisti šalia pagrindinio kelio, nužingsniuojame link šalia stūksančių uolų.

Tradiciniai malajų namai

Artėjant stojome akimirkai, pastebėję sunkvežimį pilnai pakrautą plastikinių konteinerių. Priartėjus matome, kad konteineriai pilni vandens, o jame gausybė žuvies. Šalia stovėjo grupelė žmonių ir stebėjo žuvies paleidimo į upę procesą. Viena moteriškė trumpai paaiškino, kad švenčia budistų šventę, jos metu surinktos aukos yra skiriamos žuvies išlaisvinimui iš parduotuvių akvariumų į gamtą. Šiek tiek stebino tai, kad už kelių dešimčių žingsnių toje pačioje upėje, meškeres įmerkę stoviniavo žvejai.  

Prie uolų norėjosi ne tik pasigrožėti, bet ir rasti keletą geo slėptuvių (geocaching.com). Priėjusi sutikau keletą draugiškai nusiteikusių beždžionių ir laisvai besiganančių karvių, tiesa kone uolose buvo įrengta šventykla iš kurios mus pasitiko ne itin draugiškai nusiteikę namų sergėtojai – šunys. Šiek tiek paloję greitai atsitraukė ir paliko mudu su Juozapu ramybėje.

Urvuose aptiktos skulptūrėlės

Prie vienos uolos neradę lobiuko, nusprendėme ieškoti laimės šalia kitos uolos, tačiau čia kelią mums užtvėrė tvora. Priėję prie jos, pasiteiravome šalia keliuku ėjusios moteriškės kaip būtų įmanoma patekti į vidų. Moteriškė bandė paaiškinti, kad toliau esanti žemė privati valda, o gestų kalba bandant paklausti ar galime perlipti tvorą, ji tiesiog palingavo galvą pritariamai. Nieko nelaukę persiropštėme per tvorą ir nužingsniavome tyrinėti uolų. Sutikome keletą vietinių, kurie darbavosi  prie dirbtinai iškastų tvenkinių ir paaiškino, kad žemė privati, kad praėjimo nėra, bet be pykčių leido pasisukioti aplink. Besižvalgydami pastebėjome įėjimą į urvus. Įsijungėm ciklopus ir urvuose aptikome nedidelį aukurą, stovą su mažytėmis budų statulėlėmis, milžinišką smėlio, dulkių ir voratinklių apnarpliotą kėdę, bet labiau ji priminė sostą:)

Uolos netoli Ipoh miestelio
Kelią iki uolų patojusi tvora

Padarę lankstą stojame ant kelio ir keliame nykščius aukštyn. Ilgai netrukome, nepraėjus nei 5-10 minučių jau sedėjome Hesus vairuojamame vilkike ir pradėjome tarškėti iš kur mes čia, kur keliaujame. Tik įsėdus, Hesus siūlosi pasivaišinti cigaretėmis, pasiteirauja ar esame pavalgę. Vairuotojas pasakoja kaip kasdien važiuoja iš Kamerono aukštumų iki Kvala Lampūros ir jo vilkikas būna pilnas pomidorų. Pasiteiravus, ką dar augina aukštumose, žaismingai pradėjo vardinti ir vaisius ir daržoves. Kraipiau galvą, nes minėjo Hesus, kad aukštumose šalta, tai iš kur ten plantacijos bujoja?

Vėžinęs vilkiko vairuotojas Hesus

Galiausiai mus vėžinęs vyriškis paleidžia likus keliasdešimt kilometrų iki Tanah Rata, kitaip Kamerono aukštumų pagrindinio miesto. Čia prisėdome  trumpam maisto ir netrukus vėl tiesiam nykščius. Šį kartą automobiliai zvimbia pro šalį, vieni pilni, kiti pypina, šypsosi, o dar kiti stebi ir mojuoja nesuprantamus gestus, kad nusuka netoli ar negali mūsų priimti. Galiausiai stoja autobusas, susimokam po 5 ringitus (1 EUR) ir traukiam iki savo galutinio taško. Tanah Rata neatrodo itin didelis, vos kelios gatvelės ir kurortas baigiasi. Atvykę apeiname keletą hostelių, šiek tiek pasideręjė ir apsistojame pigiausiame rastame viešbutyje už 40 ringitų nakčiai (9 EUR už kambarį).

Pagrindinis Tanah Rata miestelis kamerono aukštumų kurorte. Vienas iš viešbučių kiemelių

Iš planuotų kelių dienų, čia praleidome keturias naktis. Kamerono aukštumos tikras gėris, nemeluoju. Visas kurortas yra ne tik turistų traukos centras, bet čia savaitgaliais mėgsta ir patys vietiniai atlėkti. Tai buvo akivaizdu, nes kelias dienas miestelis atrodė vegetuojantis, eismas ramesnis, žmonių gatvėse nedaug, tik prasidėjo savaitgalis, serpantininiuose keliuose nusidriekė kilometrinės automobilių eilės, o turgavietėse žmonių begalė. Vienas iš pagrindinių tikslų, ko čia visi keliauja, jau prieš tai trumpai paminėtos plantacijos.

Kaktusais nukrauti stelažai viename iš aplankytų šiltnamių

Pasirodo, pati Malaizijos žemė nėra itin derlinga ar tinkama ūkininkavimui, tačiau čia aukštumose oro temperatūra daugiau mažiau yra pastovi (apie + 18-23 šilumos), drėgmės kiekis , matyt tinkamas, tad slėniai okupuoti gausybių šiltnamių ir agrokultūra čia klesti. Šiltnamiuose auginama nuo paprasčiausių daržovių ir vaisių iki egzotinių kaktusų. Vis tik didžiausia šių plantacijų pažiba yra braškės, čia kone kiekvienas ūkis siūlo atvykti, skintis braškes savarankiškai, ūkiuose ir vietinėse prekyvietėse čia rasi paprastų braškių, džiovintų braškių, braškių fondiu su šokoladu, braškinių ledų, braškinio šerbeto, braškių uogienės, braškinės arbatos, braškių sulčių, braškinių ledinukų, braškinės kramtomos gumos. Nors atrodo keista, tačiau net gatvėse pilna reklamų su vietinių restoranų iškabomis, kuriose siūloma paragauti ir mėsos patiekalų su ryžiais ir braškėmis. Lieka tik tikėtis, kad virtuvės šefai tikrai žino kaip suderinti nesuderinamą.

Kurorto pažiba – braškės

Kai braškių atsivalgoma, čia lygiagrečiai itin populiaru yra arbata. Milžiniškos arbatmedžių plantacijos, kurios žaliuoja per virtinę kalvų, palikdamos neišdildomą įspūdį. Veža čia  paklaidžioti po plantacijas ne tik turistus, bet atvyksta ir vietinių mokyklų autobusai, pilni mokyklinukų, kurie paleisti iš autobuso tiesiog kaip žirniai pabyra plantacijose. Besisukiojant po arbatų krūmokšnius lengvai pastebima, kad čia infrastruktūra puikiai išvystyta turistams, specialūs suoliukai, pavėsinės, arbatinės su nesuskaičiuojamu siūlomų arbatų skonių ir suvenyrinėmis parduotuvėlėmis. Patys plantacijų darbuotojai glaudžiasi šalia dirbamų slėnių, nedideliuose namukuose. Tiesa, čia jiems elektra atvesta, vanduo atbėga iš kalnų, o šalia ir mokykla pastatyta vaikams.

Leidžiamasi link arbatmedžių plantacijų
Arbatmedžių plantacijos. Kamerono aukštumos
Šalia arbatos plantacijų glaudžiasi darbuotojų namukai
Arbatmedžių plantacijos
Kur bepažvelgsi vien arbata

Vos tik atvykus ir nespėjus apšilti kojų, greitai išsiaiškinama, kad dar viena populiari ir mėgstama atvykėlių atrakcija yra pasivaikščiojimai džiunglių takais. Visas aukštumas perpynę yra gausybė vaikščiojimo takų, kai kurie uždaryti ir nepasiekiami arba jau senokai nenaudojami, bet apie 14 pagrindinių takų yra laisvai pasiekiami ir jiems nėra reikalingi gidai. Sužinau, kad visas takų tinklas buvo naudojamas dar 1960 metais, siekiant apsaugoti valstybines sienas nuo komunistų. 

Džiunglių tako pradžia

Pirmoji diena ir su pasišokinėjimais žingsniavau takeliu per džiungles, kurios šiek tiek reikalavo ištvermės ir neblogai pakilnojo kojas per stačius šlaitus. Pasiekta kalvos viršūnė, atsiveria gražūs vaizdai į arbatmedžių plantacijas. Su užsidegimu, leidžiuosi žemyn, kad priartėčiau prie arbatos krūmokšnių. Besileidžiant šlaitai užsodinti įvairiausių daržovių plantacijomis.

Daržovių plantacijos

Einant žvilgsnį patraukia kažkokios daržovės primenančios žalias kriaušes. Nepastebimai nusiraškau vieną ir ragauju. Burnoje maišosi agurko ir žalių žirnelių skoniai, manosios burnos receptoriams tai patiko, tad žingsniuodami su Juozapu žvalgomės, o aš šiek tiek maisto badą gesinu krimsdama čajotą (čia taip vadinasi ši daržovė).  

Čajotas

Dar šiek tiek nusileidus, slėnyje matosi trobesiai ir šalia jų dūkstantys vaikai. Pirmiausia mojuojame ir sveikinamės, vėliau jie parodo visus negražius gestus, kokius tik žinome. Na, čia atsako neturėjome. Žingsniuojame per arbatų plantacijas ir atrodo kur pasisuksi, taip gražu, kad tuoj telefone nebeliks vietos fotografijoms. Dienos žygis užsibaigia po 14 kilometrų pasivaikščiojimo. Miestelyje, pavakarieniaujame ir viešbučio registratūroje susimokame dar už kelias nakvynes. Aišku, tik tiek, kad abiems čia patiko ir šios kalvos prašosi dar mūsų kojų.

Pakeliui į kalvos viršūnę

Paskutiniajai viešnagės dienai pasilikome sudėtingiausią kalvos viršūnę. Per kelias dienas pasitreniravę viršūnę įveikiam gana greitai, tad ir sekančia dieną kojos priminė, kad ne šiaip pasivaikščioti buvom išėję. Lipant į aukščiausią regiono viršūnę (2031 m.), ne kartą prireikė sustoti, kelių minučių atsikvėpti ir žingsniuoti toliau. Žingsniavome taku, kuris gana staigiai kilo, buvo perpintas medžių šaknų ir klampių tešlynų. Lipant purvas, šaknys ir nuolatinis slidinėjimas buvo pagrindinis palydovas, tad visai džiaugsmingai priminė Bebro kelio ar Juostandžio ištvermės daugiakovės varžybėles.

Džiunglių vidury

Pasiekus viršūnę tikrai džiaugiausi kaip mažas vaikas gavęs saldainių, atsiveria mano akims pirmą kartą tokia egzotika kvepianti panorama. Stoviu ant apžvalgos bokštelio, pro mane skrodžia debesys, akys neaprėpia per kalvas nusidriekiančių plantacijų skaičiaus, matosi miestelis iš kurio atėjom ir tankios džiunglių medžių viršūnės. Po ilgokos atokvėpio akimirkos, nusprendžiame leistis kitu keliu, kuris pritaikytas užkilti pilniems turistų autobusams. Pakeliui namų link, pasižvalgome po samanomis apaugusiu mišku, grįžinėdami į miestelį pasilepiname kelis kartus braškiniais ledais. Žygis baigtas, metas poilsiui ir sekančios dienos planai pasiekti Malaizijos sostinę – Kvalą Lampūrą.

Gunung Brinchang viršukalnė

 

Atsiverianti panorama nuo Gunung Brinchang viršūnės
Gunung Brinchang viršūnėje

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *