Indonezijoje – bėgte nuo lietaus

Vos praplėšę akis, metame kuprines ant pečių, tyliai sliūkiname per butą iki Ryčio kambario. Atsisveikinę, išskubėjome į metro stotelę, iš kurios vykom į oro uostą ir atsisveikinę su Singapūru, laukėme pažinties su Indonezija.

Išlipę iš lėktuvo traukėme į atvykimo salę, vėliau renkame informaciją kaip nuvykti į Džakartos centrą. Nusipirkę bilietus sėdime, laukiame atvykstančio autobuso, o stotyje kas yra sakoma arba rodoma ekranuose apie išvykimo laikus nereikia baisiai tikėti. Vairuotojas visada išlipęs skardžiu balsu praneša, kada prasideda sodinimas. Na, jaučiame, kad po Singapūro vėl prasideda lengvas chaosas, bet saulė šviečia, tad bumbėti ne valia.

Autobusų stotis šalia pagrindinio Džakartos monumento, tačiau jis visas aptvertas, o įėjimas mokomas, tad vos išlipę iš autobuso, tiesiog patraukiame į parduotuvę, kurioje oras vėsinamas ir tai buvo mūsų kūnams kelių minučių atgaiva. Šiek tiek pasėdėję, atsigaivinę gėrimais ir užkandžiais sprendžiame, klausimą, jog nusimato eilinės nakvynės medžioklė. Juozapas įjungia navigaciją, rodo rankos mostu, kad pradedam medžioklę. Paieškos kur nakčiai prisiglausti užtruko, praklaidžioję vietoje, kurioje būriuojasi nemažai nakvynės namų ir viešbučių, nusprendžiame tiesiog pasimesti daiktus ir snausti pasiūlytame kambaryje,  britiško stiliaus baro antrame aukšte. Kambarys pasitaikė ne pats švariausias, bet iš bėdos ir norint miego, galima gi  kristi ir ant žemės, tai mums visai pasisekė, nes gavome ir lovą ir nuosavą vonios kambarį, o ir kambarys buvo su langu. Tik tiek, kad vaizdas už lango baigėsi lygiai už dvidešimties centimetrų, atsimušančių į kitą pastato sieną. Jau įprastine tvarka susirandame toje pačioje gatvėje vaikinuką, kuris parduoda mums telefono korteles, Juozapas iš kortelės nusiima pinigų ir tampa pirmą kartą milijonieriumi savo gyvenime, o tuo tarpu neskubėdami ir pradedame pažintį su Indonezijos sostine.

Go Jek vairuotojas

Regis, vos dedant kiekvieną žingsnį pro tave pralekia motoroleriais su vairuotojais nuolat dėvinčiais žalius švarkus, liemenes ar striukes. Kilo klausimas ar taip visi turi atrodyti važiuojant ant motorolerio ar čia valstybės darbuotojai ir panašiai. Vėliau susivokėm, jog vienas iš mūsų bendrų draugų buvo minėjęs, kad Indonezijoje itin populiaru yra kelios mobilios aplikacijos, kuriomis gali išsikviesti vairuotoją ir ne tik. Taigi paaiškėjo, kad visi žaliasparniai yra GO JEK arba GRAB darbuotojai. Grab veikia kaip taksi arba kaip UBER vairuotojai, dažniausiai atvyksta automobilis arba motoroleris, jeigu keleivis vienas. Go Jek siūlo platesnį paslaugų asortimentą, čia vairuotojas gali ne tik tave pavėžinti, bet atvežti nupirkto ar užsisakyto maisto, nupirkti ir atgabenti vaistų, masažuotoją, rūbų ir panašiai.

Kadras, gavęs Metų nuotraukos apdovanojimą

Po pirmosios nakties ir pažinties Džakartoje likome be jokių įspūdžių. Tiesiog vienas milžiniškas didmiestis, kuris gyvena darbo ir verslo ritmu.  Pati įdomiausia aplankyta vieta mums tapo žurnalistikos muziejus, kuriame pamatėme gražiausias foto akimirkas, bei susipažinome su keleta istorinių faktų. Todėl nusprendėme judėti tolyn ir su traukiniu nulėkėme iki Bogor gyvenvietės. Paaiškėjo, kad įveikti kilometrai buvo per mažas atstumas bėgant nuo Džakartos ir mes nusigavome tik į priemestį. Miestas pramogų neturėjo daug, tačiau galėjo pasiūlyti vieną ir išskirtinę – lietų, čia ir baigėsi mūsų saulėtas atvykimas į Indoneziją. Bogor yra lietaus miestas, čia iškrenta daugiausiai kritulių visos Indonezijos aspektu, lietus čia neprognozuojamas, vieną akimirką lyja, kitą ne, tada nelyja ir nusprendi nužingsniuoti iki parduotuvės. Išeini sausas, o po kelių minučių parpėdini kiaurai perlytas. Neskaitant šios blogybės, Bogor dar gali pasigirti, kad turi ir blogiausią eismą Indonezijoje po sostinės Džakartos. Mieste pagrindius kamščius sukelia be galo didelis ir intensyvus viešojo transporto, dažniausiai žalios spalvos autobusiukai. Jų kiekis toks didelis, kad regis kelyje nebelieka vietos nei motoroleriams, nei automobiliams. Beveik visą dieną praleidę nakvynės namuose, susipažinome su vietiniu vaikinu, kuris dirba gidu ir veda turistines grupes olandams. Vyrukas davė nemažai patarimų ir pasiūlymų, ką turėtume aplankyti ir pamatyti keliaujant Javos saloje.

Viešieji autobusiukai

Atvykome į Indoneziją be išankstinės vizos, tad viza, kurią gavome atvykimo dieną, galioja trisdešimt dienų. Laiko tikrai per mažai aplankyti šalį, kurią sudaro daugiau nei aštuoniolika tūkstančių salų. Juozapas nori pažinti ir pamatyti kuo daugiau Javos, aš iš darbinės patirties laukiu kelionės, kada vyksim į Balio salą. Abu radome kompromisą ir nusprendėme, kad skirsime laiko ir Javos pažinčiai ir esant galimybei aplankysime Balį.

Sekanti mūsų stotelė buvo Bandung, į jį iš Bogor patraukėme įsėdę į autobusą žinoma kiauriai šlapi:) Kelionės metu stojo autobusas, kiek luktelėjus pradėjo autobuse vaikštinėti žmonės. Susižvalgome su Juozapu ir sekdamas keletą vietinių išlipa iš autobuso pažiūrėti kas vyksta. Vairuotojas informavo, kad sugedo mūsų autobusas, laukiame kito atvykstančio ir mus nuveš iki Bandung miesto. Atvažiuot atvažiavo, bet vežti iki centrinės stoties pakaitinis autobusas nenorėjo. Priešais sėdinti mergina, vis atsisukdavo ir mus informuodavo anglų kalba kas vyksta. Vėliau mergina prasitaria, kad autobusas trumpam sustos ir mus išlaipins šalia miesto, tačiau jai pačiai reikia vykti į centrą, tad galime vykti kartu. Sustojus šalikelėje, teko visai nemažai žmonių miniai pralįsti pro kelio atitvarą, kad nusileistų į miesto gatves. Sėdime šalia Makdonaldo, laukiame kol merginos atvyks jos draugas. Pradedame plepėti ir išsiaiškiname, kad ji dirba turizmo sektoriuje, turinti savo įmonę ir pati labai mėgstanti keliauti. Belaukiant transporto tiek išsikalbėjom, kad Angie pasiūlo nakvynę savo namuose. Nieko geriau nesugalvoję sutinkame ir vykstame į jos namus. Vos tik atvykus naujoji mūsų draugė persiprašo už netvarką namuose, supažindina su savo mama, dukra ir keliaiss auginamais kačiukais. Angie  mums buvo tikrai svetinga, paskyrė savo dukros kambarį, nusivežė vakarienės, vėliau trumpai aprodė miesto centrą, o tada pasukome į barą. Taip, į barą, tai gana keista, nes Indonezija yra musulmoniškas kraštas, išskyrus Balį. Angie prisipažino, kad pagal religiją ji yra musulmonė, tačiau nėra stipriai tikinti, todėl rūko, vartoja alkoholį ir turi tatuiruotę, kas yra griežtai draudžiama pagal islamo tikėjimą. Po nakties, mūsų laukė vietiniai pusryčiai, kurie mums visai nepatiko, nes skoniai buvo tokie neįprasti, kad paragavome visų patiekalų tik iš mandagumo.

Keičiamas sugedęs autobusas
Kliūtis
Nakvynei priėmusi vietinė mergina -Angie

Iš Bandung mūsų laukė ilgas važiavimas traukiniu į kitą salos pusę, o turėdami laiko į valias pasivaikščiojome po miestą dienos metu. Sutikome nemažai meistrų ir amatininkų, kurie gamina transporto priemonėms numerius. Valdžia suteikia numerius, tačiau vietiniams jie nepatinka, nes nėra gražūs, būna sulankstyti ar nepatvarūs, o auksarankiai tau gali sumeistrauti numerius, kokių tik širdis geidžia. Judėdami jau link stoties priėjome skverą pilną jaunuolių, viena įsidrąsinusi mergina paklausė ar galime nusifotografuoti. Po pirmojo sutikimo mus okupavo tuzinas vaikų norinčių asmenukių su baltaodžiais. Pavykus ištrūkti iš  vaikų būrio, vos už kelių žingsnių, mus sustabdė vyresnio amžiaus moksleivės, kurios labai prašė papasakoti, kaip mes jaučiamės Bandunge. Nevyniodami į vatą, pasakėme, kad žmonės šilti ir malonūs, visada su šypsena ir kad skirtu daugiau dėmesio aplinkai, nes šiukšlina visi be atodairos. Stengdamiesi būti kaip įmanoma mandagūs, baigėme pokalbį ir sprukome sparčiu žingsniu, iki traukinio išvažiavimo liko pusvalandis.

Numerių gaminimo meistrai laukiantys pirkėjų
Skveras pilnas jaunuolių
Prasededantis asmenukių bumas su vaikais
Asmenukės su vietiniais vaikais

Bendraudami su vietiniais, visi primygtinai siūlė aplankyti nors vieną kalną, nes jų čia visas pulkas. Pamatę keletą miestų vakarinėje Javos dalyje, sparčiu tempu nusprendėme judėti į rytus. Visi kaip susitarę sakydavo, kad Javos saloje ypač vakarinėje dalyje liūčių sezonas prasideda nuo lapkričio, o štai rytinėse salose kritulių kiekis nedidelis. Na, belieka džiaugtis – Valio Valio Valio, atvykę sezono pradžioje turėsim visą mėnesį, kupiną debesų ir šlapių akimirkų:).

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *