Ipoh – žavinga akimirka

Rytas ir atrodo žvilgsnio genami daiktai patys lipa į kuprinę. Pakeliui link kelto, jau kelintas stabtelėjimas prie indų kilmės maisto vežimėlio. Čia per kelias praleistas dienas George miestelyje tapo trumpas įprotis, ryte prisėsti puodeliui arbatos su kondensuotu pienu. Pas tą patį prekeivį pirmą kartą paragautas coconut leaf. Kai pardavėjas pasakė pavadinimą, nuskambėjo egzotiškai, išpakavus kokoso lapą ragauju radinio. Ryžiai, aštrus padažas, kepto kiaušinio ir mažyčių žuvyčių mišinys. Sužavėta nelikau ir iki šiol, man Malaizijoje sunkoka su maistu. Maistas man čia per aštrus, dažniausiai užsisakau patiekalus pagal nuojautą, matomą reginį ar prašant ko nors paprasto, kaip makaronai, ryžiai, vištiena, daržovės ir pan. Dažniausiai tikrai paminiu, kad nenoriu itin aštriai, bet maistas turbūt visada būna toks pats kaip ir vietiniams, na aš tik taip spėju:)

Coconut leaf (ryžiai su kiaušiniu, mažomis žuvytėmis ir aštriu padažu)

Žengiant paskutinius žingsnius į keltą, dar kelis kart persisuku per petį, bandau  dar paklaidžioti akimis ir išsaugoti matomų gatvelių, langinių, fasadų, gatvės piešinių peizažą. Plaukimas iš salos iki žemyninės dalies trunka vos 20 min. Stovim žvilgsnius įbedę su Juozapu į traukinių schemą ir pirštu klaidžiojam bandydami nuspręsti kur traukiam dabar. Šį kartą kažkaip lengva nebuvo, dar vis galvoje sukosi mintis, kad galbūt šiek tiek grįžti atgal ir keltis į Langkawi salą. Taip, ji turistinė, nuotraukos internete labai gražios, atrodo ir veiklos yra. Toks jausmas, kad turiu rinktis ir mesti monetą: dar viena sala ar Kamerono aukštumos. Greitai mintyse sudėlioju, kad pastarosiomis dienomis dėl nesibaigiančio sezono lietaus gavom nemažai, sala turistinė, tad nakvynės brangios, pramogos brangios, vietų, kur vietiniai valgo bus mažiau, nes kavinukės ir restoranai bus labiau pritaikyti masiniam turizmui. Na, atrodo argumentų pakako, kad Kamerono aukštumos nugalėtų. Trauksime link jų, o tarpinę nakvynę pasirenkam Ipoh miestelį.

George miesto gatvelė
Išvykimas iš Penang salos

Iki Ipoh atveža autobusas, kelionė truko kelias valandas. Kol galiausiai pasiekiam miesto autobusų stotį, jau pradeda tempti. Žingsniuojam per miestelį, vienoje pusėje 17 a. geležinkelio stotis su europietiška architektūra, kitoje pusėje minaretas su ledinėmis lemputėmis it Las Vegas’e kviečiančiomis užeiti pasimelsti. Dėlioju kojas ir galvoju, na velnias nešė čia į tą galerą, gatvės tuščios, mašinos švilpia pro šalį, žmonių gatvėse nematyti, parduotuvių vitrinos uždarytos. Mintys sukasi ar miestas dar miega, ar tiesiog jis miršta, ar kas čia per reiškinys. Vis tik miestas gyvena atskirais etapais, iki pietų burzgia ryto kavinukės, turgūs, parduotuvės, o naktį prasideda socializacijos laikas, bei naktinė prekyba. Galiausiai pasiekta nakvynės vieta, veide palengvėjimas ir nuoširdi šypsena. Hostelis pats pigiausias, bet turbūt, tai viena iš įdomesnių miestelio vietų. Visas pastatas atrodo kaip loftas ir kur akys užmato gausybė regio, Bob Marley atributikos. Pasitinka mergina, aprodo kambarį, mažiukas toks, telpa lova ir dvi mūsų kuprinės. Sienomis, skiriančias pastato erdves nepavadinčiau, labiau tiktų pertvaros, nes 2 metrai, o siena baigiasi ir palei stogą į kambarį skverbiasi iš kitų patalpų sklindanti šviesa ir garsai. Pigią nakvynę siūlančių namų darbuotoja staigiai išsitraukia žemėlapį, pradeda braižyti linijas, rutuliuku apveda vietą, kurioje mes esame, nusiveda ant šaligatvio ir pirštais rodo, kur eiti pavalgyti, kur naktinis turgus, o žiūrėkit, beda tušinuku į miesto žemėlapį – čia japonų parkas, bet neikit ten, neverta. Prieš išeinant iš naujos nakvynės vietos ieškoti vakarienės, dar pagriebiu lankstinuką, o čia žemėlapis su koordinatėmis, kurios nuves ne kur kitur, o ir vėl prie Ernesto Zacharevičiaus meninių darbų. Puiki mintis ir planas sekančiai dienai.

Gamta prieš civilizaciją
laikinų „namų“ atmosfera
Receptas išsilavinimui
Rodyklė

Vakarienės kitokios ir negalėjome įsivaizduoti, nes keletas ženklų jau rodė pareigą lankantis Ipoh paragauti sojų pupelių daigų vištienos ir būtinai paragauti baltos kavos iš plastikinio maišelio (sakysit, kas čia ypatingo gerti kavą iš maišelio?). Pardavinėjami gėrimai maišeliuose, tai jau tradicija, Azijos šalių simbolika, nuo sulčių iki arbatų ir kavų, gėrimai pardavinėjami tiek Tailande, tiek Malaizijoje. Klaidžiojant gretimomis gatvėmis, jau girdisi žmonių šurmulys ir indų dundesys. Užėjus iš kampinės gatvės ryškiausiai šviečia kavinė, pilnut pilnutėlė sėdinčių ir vakarieniaujančių žmonių. Radus laisvą staliuką, jį greitai okupuoju. Priėjus padavėjui teiraujamasi ar turi meniu ir jis maloniai atsako, kad tokio dalyko čia nėra. Garsiai vardijamas asortimentas: sojų pupelių daigų vištiena su makaronais arba ryžiais. Tą vakarą pasiilgusi buvau ryžių ir vakariene buvau patenkinta. Kavinukė sausakimša kiniečių, staliukų beveik nėra laisvų, o užimtieji apgulti gausių šeimų, kuriose retas turbūt 2 narių skaičius. Vėliau paaiškėja, kad pačiame Ipoh 70% gyventojų yra kiniečiai. Dabar tampa suprantama, kodėl tiek daug kiniškos kaligrafijos. Po sočios vakarienės lovoje mane užliūliuoja gyvos muzikos koncertas, vykęs nakvynės namų pirmame aukšte. Na, ir ar aš ne laimės kūdikis? Dažnai tave migdo sienomis vibruojantys gyvos muzikos garsai?

Itin populiari vietinių tarpe kiniečių kavinukė

Rytas prasideda atsisveikinimu su nakvynės vieta ir nekantriais žingsniais per gatvę. Darbuotojos rekomendacija aplankyti kavinukę, kurioje pardavinėjami „GANJA RICE“ pusryčiams. Perklausus merginos ar teisingai išgirsta, ji meiliai nusišypso ir skuba paaiškinti, kad patiekalas taip vadinamas dėl to, kad kartą paragavus, norisi jo ir vėl. Nusidriekusi klientų eilė, buvo ženklas, kad  tai vieta, kurios ieškoma. Juozapas užima vietą eilėje ir nespėjus man prieiti, šalia stovintys, teiraujasi ar norėsime maisto išsinešimui. Patikinus, kad norime pusryčiauti vietoje, eilėje stovėję žmonės siūlo eiti į vidų, o ši eilė tik norintiems maisto išsinešti. Šypteliu ir pagalvoju, kad šitie ryžiai Malaizijoje yra analogas McDonald’ui. Gauname po lėkštę, pilną ryžių, agurkų, vištienos, kažkokių žalių pipirų ir aitraus padažo. Valgant šalia prisėda du indai. Pasiteirauja iš kur atkeliavom, patikina, kad tikrai žino kur yra Lietuva, nes mokykloje geografiją mokėsi ir išduoda mažytę paslaptį. -Ši kavinukė, juokiasi indas, senesnė už jus abu. Aš į Ipoh atvažiavau prieš keturiasdešimt metų ir ši kavinukė jau dirbo – porino mums vyriškis. Sudorojus maistą, buvau ir soti ir laiminga, ir vėl per aštru, bet ryžiai tikrai buvo skanūs. Lyginant kavinukes su Tailandu, čia kavinukės turi atskiras kasas kur ateini susimokėti už gėrimus, kitoje vietoje už patiekalus, o trečioje vietoje į laikraštį vyniojamas maistas išsinešimui.

„Ganja rice“ laukiančių klientų eilė
Ganja Rice

Neilgai trukus, po pusryčių, kuprinės ant pečių ir ieškom jau pažįstamo ir širdžiai mielo Ernesto meno. Išmaišomas visas senamiestis ir lyg dėliojant puzlę, visi žymiausi jo darbai surasti, aptikti ir su praverta burna apžiūrėti. Dar vienas miestelis, kuris rodos nelabai būtų ypatingas ir neviliotų turistų, jeigu miesto istorija nebūtų atgaivinta per artisto prizmę. Atrodo kelionės pradžia nutiesta spalvomis, formomis ir įdomiomis istorijomis. Palieku spalvotus teptukų mostus atvykstantiems turistams ir leidžiuosi į gamtą, ten kur džiunglės, viliojančios, bei kartkartėmis šiek tiek bauginančios.

Ernesto Zacharevičiaus kūrinys
Ernesto Zacharevičiaus gatvės menas
Ernesto Zacharevičiaus piešinys
Arbatos tradicijas pasakojantis piešinys
Ernesto Zacharevičiaus kūrinys
Vietos istorija pagal Ernestą Zacharevičių

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *