Kai kelias vingiuotas

Kažkodėl, bet su šypsena ir pilna burna ryžių, prisėdau parašyti, nes nesinori tylėti, slėpti ir kavoti(žemaitiškai) dalykų, kurie vyko ir vyksta kelionės metu. Kaip sakoma gyveni ir mokaisi, o keliaujant dažniausiai nuotraukose, Facebook postuose daug kam atrodo, kad čia skraidau iš laimės, patikėkit, čia tikrai yra tiesos, bet skrendant neretai ir sparnai pavargsta, plunksnos sulimpa, nusvyra, o keliaujant ir kelias pasirodo ne toks tiesus kaip norėtum, neretai ne vieną ir ne du vingius reikia įveikti. Dar visai neseniai rašiau tik pirmąjį postą apie savo kelionės pradžią iš Bankoko, žiū aš ir vėl Bankoke ir vėl klaviatūra tarška 🙂 Na, o dabar rimčiau paminėsiu keletą vingių, kurie nors ir nenorom, bet atsirado mano kelyje ir tam turbūt būta priežasčių.

Dvi pelėdos

1 Vingis. Avarija.
Nu tikrai ne tokia, kokią aprašytų 15min.lt, bet vis tik išgąsčio būta. Iš Bankoko kartu keliaujam su Juozapu į Chiang Mai, įsikūrusį šiauriniam Tailande. Čia apsistojam ir su nekantrumu lekiam akis išdegę motopirkos nuomotis, juk reikia tiek visko pamatyti. Trumpai drūtai, popieriai pasirašyti, pinigai sumokėti ir pasiruošę sėsti už vairo. Patirties su šia transporto priemone nei daug, nei mažai. Juozapas vieną kartą vairavo Koso saloje, pačiai šitas motorinis reikalas man buvo nei ragautas, nei  bandytas. Na ir ką, juk kelionė turi būti įsimintina, bus daug nuotykių ir pirmų kartų. Taigi motoroleris tik dar vienas naujas pirmas kartas. Pasiprašau Juozapo duot vairą pasukiot šalia nuomotų apartamentų aplinkinių gatvių. Nu kaip ir viskas gerai, tik aišku dar visko iki galo nejaučiu, vairą sukioju it patrakusi ir nejausdama dar manevringumo.
Galų gale išsikrapštome iš apartamentų, užšokame ant motorolerio ir pajudame. Juozapas už vairo, mano rankose GPS ir pradedu šturmanauti. Regis judriomis gatvėmis po truputį ištrūkstame iš transporto grūsties ir judame jau ramesniais keliukais vingiuojančiais šalia pagrindinės gyvenvietės. Spėkit kiek laiko mes taip sėkmingai važiavom. O taip, tai buvo lygiai viena valanda. Važiuojant iš posūkio viduryje kelio išlenda automobilis, Juozapas nespėja išmanevruoti, o aš vos pakėlusi akis nuo GPS tik pamatau kaip kaktomuša atsitrenkiam. Bučkis tarp mašinos ir mūsų motorolerio, kaip čia pasakius, tikrai gavosi prancūziškas :). Abu nušokam nuo motorolerio, aš žiu, kad man viskas ok, Juozapas sugėrė visą trenksmą, kojos, rankos  vos vos nubrozdintos, gerai nykštį nyktelėjo ir nuskausmino tarpukojį. Automobilio savininkas, kol mes apsižiūrėjom, dar sedėjo už vairo ir visą laiką pliurpė telefonu. Galiausiai išlipa, nusprendžiame bendru sutarimu apsieiti be policijos, nuvarom automobilį, nebevažiuojantį motorolerį į šalia esančios kavinukės aikštelę. Juozapas skambina nuomos punktui, aiškinasi kas kaip, ką daryt, ko nedaryt ir pan. Galiausiai suvokiame, kad nors ir abi pusė kaltė, teks automobilio savinikui už remontą išlaidas padengti, juk mes baltašikniai, čia policija veiks vietinių naudai. Sėdame į vairuotojo automobilį ir gal valandą laiko riedame kelyje, kažkur link vairuotojo draugo serviso. Juozapas jau nekantriai kelis kartus perklausia, kiek dar važiuosim. Vairuotojas šypsosi, linksi galva ir sako, kad jau nebetoli. Dabar galvoju, nu bliam, kad aš taip mokėčiau šiknoj sėdint šypsotis.
Atvykus į servisą, mus maloniai pasitinka darbuotojai, pasiūlo prisėsti, atsigerti vandens. Prie mūsų prisėda jaunas vaikinukas, pasirodo mašina jo, o ją vairavo jo brolis. Vaikinukas nerišliai kalba angliškai, persiprašo už  kalbos klaidas, pasiteirauja ar mes sveiki. Tuo metu darbuotojas sužiūri visas detales, kurių reiktų suremontuoti mašiną, viską nuosekliai rašosi į blanknotėlį ir jau parodo mums. Reikalingos detalės 10 000 batų (260 EUR)+ meistro darbas 8 000 batų (200 EUR). Žiūrim su Juozapu vienas į kitą ir abu išsižioję sakom no No NO!!! Taip, sutinkame detalių kainos tikrai apytiksliai tiek kainuoja. Darbas? Velniai rautų, kodėl tiek daug??? Tada sekančios mintys, nagi, juk mes važiavom savo juosta, taigi abi pusės esame iš dalies kalti. Skambučiai, diskusijos ir galiausiai priimame visoms pusėms tinkamą sprendimą, padengsime sumą reikalingą detalėms. Sukertame rankomis, mus parvežą iki avarijos vietos, iškviečia taksi ir važiuojame į nuomos punktą priduoti suknežinto motorolerio. Nuomos punkto darbuotoja teiraujasi ar imsime pakaitinį, tą kartą atsisakome. Tai dienai pakako. Sekančią dieną už motorolerį nuomos punktui sumokame papildomai 4500 batų (110 EUR). Nu  liaudiškai tariant abydna tų babkių, bet dabar šypsausi, nes dar dantys neišbarškinti, kaulai savose vietose.

Pabučiuotas mašiniukas
Suknežintas motoroleris

2 Vingis. Avarija numeris 2.
Aha, sakysit, nu visai bepročiai, bet taip turbūt tokie:D Vakarą po pirmosios avarijos dar susitinkame su lietuvaičių pora, užlieti nuoskaudų dėl esamos padėties. Vakarą praleidžiu kartu su Juozapu, Martynu ir Aurelija. Sėdėdami prie vietinio romo butelaičio, sulčių kokteilių, alaus ir pačioko čipsų, pasidaliname tarpusavyje kelionės nuotaikomis. Padiskutuojame apie galimybę kartu su motoroleriais lėkti iki netoliese esančių krioklių. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Ryte, visi po pusryčių susitinkam ir traukiam į kelią. Šį kartą paaiškėjo, kad nei Martynas, nei Aurelija motorolerio irgi nevairavę. Po vakarykštės nuoskaudos, bandau už vairo šį kartą sedėti aš, gal man labiau sekmė šypsosis? Na kaip supratot, ne:) Nors nemažą dalį kelio pravažiuojam sėkmingai, pagal maršrutą turim apsisukti kelyje, tad privažiuoju ties kelio viduriu, praleidžiu atriedančias mašinas. Kelias laisvas, suku gazo rankenėlę, vairą ir ką ką, greičio per daug, asfaltas šlapias ir verčiames, nučiuožiam į šalikelę. Kaip jau tapo kone įprasta, pašoku, apsižiūriu, delnų oda nutarkuota, kelias gerokai nubrozdintas, truputėlį kliuvo ir dešiniajam pečiui. Žvilgnis atsisuka į Juozapą, atkelia jis motorolerį, gavo vėl daugiau, nei aš, kojos, rankos nudrožtos. Galiausiai su atodūsiu metam žvilgsnius į motorolerį, šaunuolis šitas, nė kiek nenukentėjo. Šį kartą piniginė nenukentėjo, bet pasikrikštijom krauju. Keturiese sustoję šypsomės, kad vėl laimės kūdikiai, nusiplaunam žaizdas vandeniu ir ką, vėl sėdam už vairo ir lekiam iki krioklių. Na, juk kvaila būtų apsisukti pusiaukelėje? 🙂 Kriokliai pasiekti, išsimaudyta, pasigrožėta ir be nuotykių sėkmingai grįžta namo.

Pasiruošus vairavimui
Sėkmingas kelio ruožas

Gražioji kelionės dalis čia

.

3 Vingis. Ašaros liejasi upeliais.
Atvažiavus į šiaurėj įsikūrusį Pai miestelį, atsigavo mano siela. Pabėgta nuo triukšmo, begalės žmonių, aplink džiunglės, kalnai kur akys užmato. Žmonės draugiški, kur nebus, kai čia nuo seno tik hipiai ir renkasi:) Dienos slenka lėtokai ir sakyčiau ganėtinai tingiai, bet tas ritmas pasirodė šioje vietoje tinkamas ir kitoks negalėtų būti. Kaip sakoma, kas gerai greitai baigiasi, tai visas šitas gėris man baigėsi, vieną ryta atsibudus su perštinčia kaire akim. Jaučiu, kad akis kaista, jautri, bijo bet kokio šviesos pliūpsnio, ašaros bėga upeliais nors tu ką. Patikėkit, dar tą akį pakankinau, nes sugebėjau dar pasirašyti nulėkti iki krioklio pasimaudyti. Visą dieną vengiu šviesos, dangstau akį, bandau prisiminti kaip vyksta gyvenimas su akiniais ant nosies. Vakare žiū, kad po galais reikalai ne gerėja, o prastėja. Juozapas siūlo nebesikankint ir važiuot iki ligoninės. Nuvažiavus užpildau blanką ir laukiu eilėj. Visus kviečia pagal išduoto talonėlio numerius ar vardą pavardę, mane pakviečia kaip Miss. Na sėdžiu, pažvelgia į mane moteris ir klausia kuo skundžiuosi, mintyse verda, ne itin gražus atsakymas (ar aš turiu regėjimo problemų ar tu?). Prie priimamojo durų stovintis Juozapas, vos tvardosi nuo užduodamų klausimų akivaizdumo. Klausia manęs ar tinsta akis? Taip. Ar skauda? Taip. Ar traiškanoja akis? Ne. Kada prasidėjo problemos? Ryte. Ar įskrido koks vabzdys į akį? Ne, nežinau. Smagiausia buvo, kad prieš klausimus buvo liepta užlipti pasisverti. Na realiai velniai žino kam, bet, čia kaip autobuse talonėlį atsižymėti. Visi negaluojantys pirmiausia turi pasisverti. Paduoda lapelį, liepia vėl prisėsti ir laukti, kol pakvies. Ilgai laukti nereikėjo, šukteli, prieinu, pasikartojantys klausimai ir siunčia mane ant gulto. Atsigulu ir žiūriu į lubas, mintyse vis sukasi klausimas, nu ir ką dabar man padarys, gal akį išpjaus??? Juokauju, taip negalvojau, tik mintyse skaičiavau iki 100 ir tikėjausi, kad pasiekus 100 mano skausminga problema dings. Priėjusi gydytoja praplečia skaudančią akį, sulašina tris lašiukus vaistų ir liepia luktelti keletą minučiu. Vaistai sklaidosi po voku, švelniai nuvilnija šioks toks griaužimo jausmas, guliu, laukiu, skaičiuoju, jau 47, skaičiuot neskubu. Pramerkiu akis, jau šalia manęs krapštosi toji pat gydytoja. Atrodo, kad lašelinė šalia, o iš tikro prie skruosto prilipiną plastikinę plėvelę ir pradeda praplavinėti akį. Kiek tai laiko truko nežinau, bet spėjau suskaičiuoti iki 89, o plaunant akį stebėjau gydytojos veidą, mirguliavo jis kaip karštą dieną asfaltas mirguliuoja. Viskas čiki piki, praplovimas baigtas, sėdžiu prieš pirmąją moteriškę, skaičiuoja kiek paslaugos kainuoja, šalia stovinti seselė padavė tris maišelius: pirmas Ibumetinas nuo skausmo, kai skauda sako išgerk, kitas akių lašai nuo alergijos, trečias – tikrai nežinau, nes ant užklijuoto lapelio sugebėjau išskaityti tik savo vardą ir pavardę. Galiausiai tariama, kad arba koks vabzdys pateko į akį arba prasidėjo alergija ar vanduo, ar įtryniau ką, dabar ir velnio šunys nesuuostų, o aš mintyse suaudžiau iki 97.

4 Vingis. Kai upelis virsta upe.
Praėjus dviems dienoms, kairioji akis sveikut sveikutėlė. Žinot mįslę: dvi sesutės per kalnelį nesueina? Kad tave, dilgėle, dešinioji vidury nakties mane kibinti pradėjo. Atsikeliu, įlendu į vonią, lęšių dėkliuką su veidrodėliu atveriu, žvelgiu į akis, kairioji sveika, dešinioji raudonesnė už babuino užpakalį. Ir būtina sesėms dvynėms vieną kitą kartoti?

Ar akis tinsta? – klausia gydytoja

5 Vingis. Šiuolaikinio “Dievo” mirtis
Rytas, negana verkiančios ir pavojingai raudonuojančios akies it šviesaforo signalas dar sugeba ir mano kompiuteris kaprizus rodyti. Dar vakare iš kelinto karto pavyko įjungti kompiuterį darbui. Nakčiai palieku ramybėje, gal ryte kompiuteris bus nuotaikoje, neberodys man vidurinio piršto ir veiks normalia eiga. Deja, šitam mano norui nebuvo lemta išsipildyti. Per visą dieną pavyksta su kelių draugų pagalba išjudinti kompiuterį, kad šis įsijungtu, būtų darbiniame stovyje ne ilgiau 15 min. Galiausiai, užtemus ekranui, nors ir darau eilinį dirbtinį kvėpavimą, kruopščiai ir kantriai kartoju visus veiksmus įprastine eiga, kuria pavykdavo bent įžiebti nors vieną kompiuterio švieselę, rankas po keletos valandų teko nuleisti. Draugų prognozės pasitvirtino, mano kompiuterisssss jis mirė. Sėdžiu aš Sukhothai, tokiam užmirštam kaime, rasta tik viena parduotuvė, kurioje remontu neužsiima, o vietinis meistras, na užteko paskaityti ir pažiūrėti kaip viskas turėtų atrodyti iš nauotraukų internete. Nuspręsta vykti į Bankoką ir čia priduoti remontui.
Šiandien, Bankoke, geriausias meistras purto galvą ir sako, kad pataisyti visada bus įmanoma, bet tai užims laiko, tai kainuos daugiau, nei mano kompiuteris šiuo metu vertas. Pagal pirminę informaciją, jeigu pavyktų sutaisyti, būčiau sumokėjusi apie 90 EUR. Paklausus, kiek būtų vertas dabar su užslėpta šypsena taria, mažiau nei 1000 batų (25 EUR). Netektis ir gili užuojauta:(

6 Vingis. Sukasi ratu.
Pastarąjį vakarą apie 9 valandas kračiausi trečios klasės traukinio vagone, čia kelis kartus kapojau vištieną su ryžiais. Nu neskanu buvo nors tu ką. Kelias tolimas, juk valgyti reikia. Valgiau ir aš ir Juozapas, kaip vištos pasikapstydamos, bet sulesėm ką turėjom. Vakare turėjom, nei daug, nei mažai besipučiančius pilvus, prastą savijautą, subjuriusią nuotaiką ir varžybas iki tualeto. Dabar suprantant, kodėl pačioje pradžioje minėjau, kad rašau su pilna burna ryžiu? Visai neblogas šitas vandens, ryžių ir Linex kokteiliukas, pabandykit ir jus:)

7 Vingis. ——–
Palieku, Jums!!! Kaip gyvatė sugebu vingiuot, tai nesidrovėkit, būkit režisieriais, kūrėjais, Vendėmis su burtų lazdelėmis, pafantazuokit į valias, gal ir man patiks?

P.S Būna vingių didesnių ir mažesnių. Šie buvo tik pirmieji, o dar nei mėnesio Azijoj nepraleidau. Bet kuriuo atveju aš šypsausi ir pilna burna ryžių. Su motoroleriu daugiau nuotykių neturėta, šašas nuo kelio šiandien nukrito, avarijų  kaip nebūta. Mintys išlietos jau ant šiandien naujai įsigyto kompiuterio, o su akiniais jaučiuosi itin gerai, ilgą laiką tik aš ir Tailando karalius plakatuose buvom akiniuoti. Gerai, šiandien Bankoke jau mačiau daugiau akiniuotų, bet kurį laiką, taip smagu buvo jaustis ypatingai:)

One Response to “Kai kelias vingiuotas”

  • Smagi kelionė, su begale nuotykių. Mes irgi su draugu galvojam aplankyti kokią nors azijos šalį, todėl turiu viena klausimą: ar reikia AM kategorijos teisių norint vairuoti išsinuomotą motorolerį?

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *