Keliones renkuosi paprastai. Arba apie tas vietas skaitau arba baksteliu pirštu į žemėlapį. Esu paprasta mergina, kuri prieš miegą svajojo
„kaip būtų gerai, jeigu galėčiau pabėgti, ten kur nieko nepažįstu ir niekas nepažįsta manęs“
Mergina, kuri nori nei daug, nei mažai – paklaidžioti, pamatyti ko nemačiusi, paragauti, ko neragavusi, užuosti kvapus, kurie bus ir malonūs ir nosį riečiantys, pajusti, paliesti, to, ko dar net nesvajojo.
Niūrią žiemos popietė pietaudamos su kolege lengvai pasidavėm svajoms ir pasvarstėm kas būtų, jeigu būtų. Pralėkė dar viena darbo savaitė ir pirmadienis – nusimato lyg ir eilinė darbo diena, bet kur buvus, kur ne, pamatau pigius avia bilietus. Tą kartą ilgai netrukau. Bilietai į Aziją nupirkti, gilus mano atodūsis ir galvoje besisukanti mintis, bus kaip bus, o blogiau bus tik jei dar ilgiau svajosiu ir nejudinsiu piršto savo svajų išsipildymo link. Nuoširdžiai linkiu visiems, nesigailėkit ką padarėt, gailėkis tik to, ko dar nepadarėt!
Nunukan salos pažiba
Dar ne tokiais tiltais teko riedėti
Laimės pilnos kelnės
Šalies kraštovaizdis
Vietiniame turguje spalvų gausybė
Parduotuvė ant ratų
Kol tvarkomas dviratis
Kelyje
Vaikštant „mėnulyje“
Bambukuose troškinami ryžiai
Vaišės
Kur bepažvelgsi vien arbata
Tradiciniai malajų namai
Stovyklavietė
Prie uosto susibūrusių žmonių minia
Merapi ugnikalnis ankstų rytą
Pakeliui iš Lomboko salos į artimiausią Gili Air
Žaliuojančios salos panorama
Mėnulio neštis norėjau ir namo
Pasiekus vieną iš kalvų viršūnių
Vietinės gyventojos
Salak – Indonezijos salose augantys gyvetės vaisiai