Kuba – besikeičiantis Karibų jūros perlas (I)

Iki Karibų jūros krantų kelio būta ilgo ir gana varginančio. Norėdama susipažinti su Kuba, pakeliui patrypčioju ir savo kelionių žemėlapį pažymių dar dvejomis man naujomis šalimis. Pirmoji stotelė Olandijoje ir su Juozapu prakeliaujame skersai šalį nuo Eindhoveno iki Amsterdamo. Pakeliui link Kubos stojama 15 valandų persėdimui Meksiko mieste. Čia atvykstame su lietuvaičiu Mindaugu, galiausiai trise susitinkame su draugu meksikiečiu Viktoru (susipažinome trankydamiesi Azijoje). Valandos ištirpo nepastebimai, o vietiniai meksikiečių patiekalai tą tirpimo procesą dar labiau pagreitino.

Pirmoji diena Kuboje

Nusileidus Kuboje, oro uoste nuo pat pirmos minutės tave pasitinka šiek tiek kitoks gyvenimo ritmas. Čia visos oro uosto darbuotojos su itin trumpais sijonukais ir tinklinėmis pėdkelnėmis (Labiau primena naktinių klubų šokėjų aprangą). Panašu, kad toks aprangos kodas taikomas visoms darbuotojoms. Vyrukai nesiskundė galimybe paganyti akis, o ir pačiai kažkas neįprasto ir nekasdieniško praskaidrino nuotaiką.

Pirmasis supratimas, kad mes tikrai Kuboje yra žinoma senoviniai automobiliai, skrodžiantys Havanos gatvėmis. Negana itin populiarių Chevrolet, Ford ar Chrysler markės automobilių , jiems draugiją palaiko ir senutės Lados, bei Moskvičiai.

Kubos gatvėmis iki šiandienos riedantys šalies simboliai

Su pastaraja mašinų marke buvo gana linksmas nutikimas. Važiuojant iš oro uosto iki Havanos, spėjame įsipliurpti su Mindaugą oro uoste prižadėjusiu pasitikti namų šeimininku. Kelis kartus klausiame apie Moskvičius, bet po kelių akimirkų pavyksta išsiaiškinti, kad čia automobiliai turi prigijusį Moskovič vardą.

Moskvičius – Kuboje Moskovich

Nakvynę turėjome gana geroje vietoje, iki pačio Havanos centro vos keli šimtai metrų, tad pirmoji diena apšildė ne tik mūsų kojas, bet ir esamus, ir nesamus Havanos gatvių šaligatvius. Manau, kad kiekvienas Havaną ir galiausiai Kubą įvertina skirtingai. Vyrauja stereotipai, kad vieni įsimyli, o kiti daugiau ir negrįžta. Mano atveju, nei taip, nei anaip. Stengiuosi visada likti neutrali, tad turiu keletą priežasčių dėl kurių ir norėčiau grįžti,o tuo pačiu ir atsisakyčiau, bet apie tai vėliau.

Havanos centras

Pabandysiu vaizdžiai nupasakoti, kas vyksta Kuboje. Tiesiog įprastai eini gatve, bet per daug neatsipalaiduok, nes bet kada įlipsi į kokio gyvūnėlio ššš, nusilauši koją į kanalizacijos neuždengtą šulinį. Galimas dar variantas, kad tiesiog einant ant tavęs kas išlies kibirą vandens iš antro aukšto arba netikėtai pasileis vandens srovė virš galvos kabančiame vambzdyje. Vakare rodos visų vietinių gyvenimas vyksta tiesiog namų prieangyje, čia vaikai žaidžia, kaimynai susėdę šnekučiuojasi keldami į sveikatą „Havana Club“ pripildytas taureles, o jeigu būsi pakankamai sėkmingas, tai dar viena akimi pastebėsi ir itin seksualius gatvės šokių judesius iš populiariųjų popmuzikos vaizdo klipų.

Cigarai, automobiliai ir kubietiškas romas – pagrindiniai Kubos akcentai

Tokiu atveju kai iš lėto keldamas gatvių dulkes ir traukdamas gyvenamųjų namų kvartale žvalgysies pro atvirus fasadų langus, puikiai galėsi stebėti vietinių gyvenimą iš arti, jų mėgstamiausia veikla vakarais apsiriboja sėdėjimu supamose krėsluose bei stebėjimu mėgstamiausių televizijos programų. Galimas variantas kad eisi ir tokia gatve, kad švilpausi ir apie nieką negalvosi, tau šypsosis vietinės moterys persirengusios spalvingais tautiniais rūbais, trauks cigarus ir prašys pinigų už kiekvieną tavo padarytą nuotrauką, einant gatve kvies į kavinukes, kuriose be perstojo gros gyvas džiazas, pasirodymus demonstruos puikiai judantys salsos šokėjai arba siekdami tavo dėmesio vietiniai skambins įvairiausiais muzikos instrumentais. Jeigu prioritetas bus viešbučių ir aukštesnės klasės restoranų, kavinių rajonas, būk ramus, ten švaru, kiek įmanoma pastatai aptampyti ir bendras vaizdas gana neblogas. Tiems, kuriems padai niežti viską pamatyti iš arčiau, tai lieka vienas patarimas, bendrauti su vietiniais kuo daugiau.

Casa particular – kubietiški svečių namai

Kaip jau suprantama galima rinktis kiek įmanoma patogesnį keliavimą arba šiek tiek sudėtingesnį, bet nemažiau įdomesnį. Norint pajusti vietinių gyvenimo stilių prioritetas ir būtų apsigyventi su vietiniais. Tai visai nesudėtingai galima padaryti apsistojus Casa Particular. Dažniausiai, tai šeimos namai, kuriuose įrengtas vienas ar keli miegamieji su privačiais vonios kambariais. Pagrindinis dalykas, kad nakvynė pas vietinius kainuoja nedaug, jie papildomai stengiasi užsidirbti siūlydami ekskursines programas, ieškodami tau vairuotojo ar pervežimo paslaugų, siūlydami namuose ruoštus patiekalus. Visos kelionės metu vidutiniškai už nakvynę mokėdavome apie ~ 14 – 15 EUR už kambarį. Geras dalykas tame, kad jeigu kambaryje yra daugiau lovų, tai gali apsistoti ir daugiau asmenų, o tai jau mažina kiekvieno keleivio apgyvendinimo kaštus. Kelionės eigoje susipažinome su vienu olandu Matijs ir su juo kelias nakvynes nusprendėme gyventi kartu, tad tuo metu žmogui nakvynė kainavo vos ~4 -5 EUR už naktį.

Vietinių namuose
Casa Particular – vietiniai svečių namai

Yra toks keistesnis dalykas Kuboje kaip valiuta. Čia jiems neužtenka vienų pinigų, turi jie ir gana aktyviai naudoja dvi valiutas. Yra vietiniai pesai CUP (Cuban Peso) ir konvertuojami pesai CUC (Cuban Convertible Peso). CUC dažnai yra vadinami „kukais“ o rašant kainas naudojamas dolerio ženklas. Kai kaina pateikiama vietiniais pesais tai tik nurodomi skaičiai arba pabrėžiama, kad atsiskaitomoji valiuta yra CUP. Kelionės metu lengviausia buvo skaičiuoti, kad 1 EUR = ~1 CUC, o 1 CUC = ~25 CUP. Vietiniai pesai labiausiai paplitę tarp vietinių atsiskaitomųjų prekių, vietinėse kavinukėse ar užkandinėse. Kukai t. y. CUC yra itin plačiai naudojama ir labiau turistams skirta atsiskaitymo valiuta, čia nakvynės, pervežimo paslaugos ir pan. visada bus pateikiamos konvertuojama valiuta. Vykstant į Kubą labiausiai rekomenduojama vežtis eurus ir atvykus keliauti į pinigų keityklą, dar vadinamą „Cadeca“. Čia be problemų gausite tiek konvertuojamos, tiek ir nacionalinės valiutos.

Kubos valiuta – konvertuojami ir nacionaliniai pesai

Smagi situacija iš karto aplanko, kuriems nėra gyvenimo, jeigu nėra interneto. Taip, toks dalykas šioje šalyje egzistuoja, tik reiks truputį pasistengti, norint neatsilikti nuo siautėjančio gyvenimo elektroninėje erdvėje. Ar tu vietinis, ar tik turistas, internetą turėsi tik tokiu atveju jeigu nusipirksi specialią kortelę, ją pasipildysi ir naudosi tik tam tikrose vietose, kuriose būtent ir veikia Wi-Fi ryšys. Ten kur internetas, ten ir būrys žmonių su telefonais rankose, tad nepastebėti neįmanoma. Žinau, kad geriausia nusipirkti kortelę ir pasipildyti ją parduotuvėse arba kaskart pirkti naują kortelę su fiksuotu mobilaus interneto kiekiu, nes būtent aikštėse ar interneto pasiekiamose erdvėse bus atstovų siūlančių įsigyti korteles ir papildymus, tik kainos bus gerokai aukštesnės. Žinant, save, kad Facebook, Gmail ir kitų socialinių programėlių liga pas mane kolkas tik pradinėje sirgimo stadijoje, tai viešnagė be interneto ryšio neprailgo, o ir kančios didelės metu nepatirta.

mirgantys telefonai rankose – ženklas apie esamą interneto ryšį

Viena iš priežasčių dėl ko rimtai svarstyčiau apie antrąjį apsilankymą cigarų ir Kuba Librės šalyje yra maistas. Nejuokauju, jeigu nori suktis ir keliauti pigiai stengsies valgyti pas vietinius, taip bus autentiškiau (atrodo iš pirmo žvilgsnio) ir pigiau (patirtis nemeluoja). Šita sritis turi ir pliusų ir minusų. Pliusai, kad valgydavome kelionės metu tikrai pigiai ir pas vietinius, tik va vietinių virtuvė mūsų akims ir skrandžiams pasirodė gana skurdi. Populiariausi ir pigiausi patiekalai buvo picos su sūriu ir kas dar pamena sovietmečiu kvepiančia „šlapenke“, spagečiai Napolitano, paprasčiausi makaronai su pomidorų pasta (dažniausiai toks skystas reikalas, kuris lieka nuo skardinėse užpilamų smulkintų pomidorų, tad kečupu pavadinti nedrįstu:). Tiek spagečiai, tiek picos čia gardinamos sūriu, bet sūris primena dar neišbaigtą produktą. Ragaujant apima jausmas, kad tai varškė, tik sūroka, bet jeigu vietiniai sako, kad čia sūris, vadinasi jie ir žino. Ir žinoma mėsainiai.

Pica su sūriu ir su kumpiu. Per 10 dienų picų atsivalgyta pusmečiui į priekį:)
Kubietiškas mėsainis

Mėsainių receptas yra pakankamai sudėtingas, bet išduosiu paslaptį, gal ir jums pavyks tokį pasidaryti. Paimate bandelę, prapjaunate ją, įdedate keptą kotletą ir jūsų patiekalas jau baigtas. Skanaus! Šiek tiek ironijos nepakenks, tačiau mėsainiai labiau primena mano mokyklos laikų sumuštinius, kai tarp dviejų batono riekelių suspausdavau mamos keptą kotletą, tik be jokių daržovių ar padažų.

Perkant maistą pas vietinius dažniausiai visi valgo stovėdami arba tiesiog tiesiai sėdint ant šaligatvių

Pagal vietinių kalbas pavyksta suprasti, kad vaisių ir daržovių sezono metu, tiek vietiniai, tiek turistai lepinami šviežiais vitaminais. Pasibaigus sezonui, kas užauga apie 70-80 % viso derliaus perima valdžia ir tokius produktus pirmiausia pristato viešbučiams, prabangiems restoranams. Tikslas numatomas tik vienas, parodyti vakarų pasauliui, kad Kuba gyvena labai gerai.

Salotų porcija vieos kavinukėje

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *