Kvala Lampūras keturiom

Atsitokėjus nuo Kamerono aukštumų žavesio anksti ryte išsiregistravę iš viešbučio judame kelio link. Nors dar vakarą prieš autobusų stotyje pasiteiraujame kokia kaina būtų bilieto iki Kvala Lampūros, nusprendžiame tranzuoti. Automobiliai lekiantys pro šalį sausakimši. Čia supranti, kad automobilis naudojamas ekonomiškai, šeimos didelės, tad ir mašinoje visos sėdimos vietos užimtos. Galiausiai stoja mašina, kurioje važiavo malaiziečių pora. Važiuojant susipažįstame ir sėdėjusi moteriškė papasakoja, kad jiedu vaikų neturi, o pati dirbanti vaikų mokytoja. Vyras dirbantis valstybiniame sektoriuje, o į Kamerono aukštumas atvyko, norėdami pabėgti trumpam nuo karščių. Skamba smagiai, mes lietuvaičiai dažniausiai gi  vasaros savaitgaliais būnam genami prie vandens telkinių, o čia žmonės keliauja vėsaus oro pavargę nuo karščių. Su vairavusiu vyriškiu sutariame, kad mus paleis netoli Kvala Lampūros, šalia traukinių stoties ir centrą pasieksime per mažiau nei valandą.

Malaiziečių pora pavėžinusi iki Kvala Lampūros

Tik atvykus į Kvalą Lampūrą išlipame šalia įsikūrusio China Town rajono. Čia pasižvalgę susirandame nakvynę ir sužinome, kad tik kelios dienos prieš, čia taip pat lankėsi lietuvaičių pora. Statistika nemeluoja, mes tikrai tampame keliaujančia šalimi. Kiniečių kvartalas visada geras pasirinkimas ieškant pigios nakvynės ir pigaus maisto. Per kelias praleistas dienas tapome nuolatiniai lankytojai pas vieną kinietį, kurį tiesiog praminėm OK guy. Kaskart pusryčiaujant, bene į visas frazes jis atsakydavo OK. Dėkoji už pagamintą maistą – OK, sakai ačiū už atneštą arbatą – išgirsti OK, atsiskaitai už pusryčius – paimdamas pinigus sako OK. Neskaitant OK frazės, visai jam būtų tikęs vardas ir žalia/raudona. Tiesiog atkreipiau dėmesį, kad vieną dieną dirba vilkėdamas žalius marškinėlius, sekančią raudonus, o vėliau vėl trūkt už vadžių, vėl iš pradžių.

Vietinių mėgstamas ryžių ir vištienos patiekalas patiekiamas moliniame puode
OK guy

Prasidėjusi pažintis su Kvala Lampūru buvo keistoka. Pasijutau tarsi įmesta į bičių zvimbiantį maišą. Nors Kvala Lampūras palyginus ir nėra toks didelis, jame gyvena apie pusantro milijono gyventojų, tačiau miesto triukšmas, smogas, intensyvus eismas, priminė, kad patekau šiek tiek į kitokias džiungles. Kinų kvartale prekyba dūzgia iki vidurnakčio, kas juokingiausia, kad didžioji dalis pardavėjų buvo indai, tačiau čia pigiausias maistas ir nakvynės, tad pakentėti galima. Visa diena ant kojų ir pirmiausia nužingsniuojame su Juozapu iki televizijos bokšto. Pasižiūrim kainas ir nusprendžiam, kad apsieisim už kelių minučių pakilimą, mokėti po dvidešimt kelis eurus. Traukdami link žymiųjų Petronas dvynių bokštų užsukame į tarp dangoraižių įsispraudusią gatvelę. Turbūt, pietų metas, niekuom neypatinga gatvė virsta didžiausiu maisto turgumi, kuriame gana populiarūs maisto autobusiukai. Čia pasisukiojam ir kiekvienas išsirenkame užkasti, o pasiūla didžiulė, nuo veganiškų, vegetariškų, patiekalų iki tailandietiškos, kiniškos, indiškos ar malaizietiškos virtuvės skanėstų. Po indiškos ir malaizietiškos virtuvės skonių, suprantam tiek aš, tiek Juozapas, kad aštrus maistas arba visokių rūšių pipiriukai, ne mūsų skrandžiams. Anksčiau dar vaidinau pagyrūnę, kad man patinka aštrus maistas. Pasimokiau, kad ne pakankamai aštraus buvau paragavusi:) Pasistiprinę pasivaikštom po KLCC (Kuala Lampur City Center) parką ir užvertę galvas apžiūrim garsiuosius Petronas dvynių bokštus. Kol kas, jie lieka aukščiausi dvyniai pasaulyje.

Kokių sausainių pageidusite?
Kvala Lampūros inicialai
Petronas bokštai dvyniai. Kolkas aukščiausi pasaulyje

Jeigu atvirai, galvoju, kad manęs neveža burzgiantis miestas, tad ir kelionėje pirmenybė teikiama visoms pažintims ir atrakcijoms kur nors gamtoje, po atviru dangumi arba kuo toliau nuo minios žmonių, bei pypsinčių ir burzgiančių automobilių. Tad, sekanti diena ir bent keliomis stotelėmis bandau bėgti nuo Kvala Lampūros centro. Kelios stotelės, tai gana nemažas turistinis traukos centras Batu Caves. Šalia įspūdingų urvų pastatyta aukščiausia pasaulyje auksinės budos statula, iki pačių urvų keli šimtai laiptelių ir ant jų ramiai tupinčios beždžionės, jau pratusios prie nuolat besispiečiančio žmonių būrio. Priėjus prie įėjimo sulaukiu žinios, kad reikia man šaliko, nes per daug trumpi  mano šortai. Taip kvaila mokėti, kad ir kelis centus dėl to, jog iš anksto neapgalvoji, kur važiuoji. Nieko, susimoku, o lipant laiptais dar kartu su Juozapu prigriebiame ir po keletą kibirų smėlio. Ne šiaip vaidinom geriečius, o iš tikro pačiuose urvuose vyksta statybos, apačioje kibirus kastuvu pildantis darbininkas nuoširdžiai prašo padėti ir užlakinti bent po vieną kibiriuką. Nei rankos, nei kojos nenukrito, o ir pati geriau pasijutau, kad prisidedu prie vietinių.

Prie turistų pripratusi beždžionė
Aukščausia pasaulyje auksinės Buvos statula
Batu Caves

Dar vienas rytas ir mintyse keikiu save, kodėl vis dar nesugebu kartais atsipalaiduoti, noriu viską suplanuoti, žinoti kaip, kada ir kas bus. Bet, o, tačiau diena prasideda Juozapo pasiūlymu tiesiog nuvykti iki universitetinio miestelio. Pasivaikščiojom po tą miestelį, tiksliau čia visas miestas su pilnai išvystyta infrastruktūra. Atrodo, kad čia viskas yra ir net neverta nosies kišti iš už universiteto teritorijos, juk mokytis čia renkamasi, tai kokių dar nuodėmių reikia už mokslo šventovės ribų. Šiek tiek su pavydu pamačiau, kad studentai laisvalaikį, tikrai turi kaip leisti, gerai įrengtas stadionas su puikiais bėgimo takeliais, bei apšvietimu, laipiojimo sienelė (nelabai puiki), baseinas, maisto skveras, kuriame visokių rūšių patiekalų. Pats miestelis tarsi labirintas su gausybe takelių, laiptelių ir skirtingų fakultetų.

Puokštės studijų baigimo proga

Vaikščiojant išgirstam nuolat garsėjančią kalbą, sekami sklindančio balso iš garsiakalbių, priartėjame prie vieno iš fakultetų ir pamatom gausybę studentų su mantijomis. Šiandien kažkam džiaugsminga diena. Netoliese stovi palapinė su gausybe kėdžių ir prie televizoriaus prilipusia minia žmonių su gėlių puokštėmis. Čia artimieji, stebi tiesioginę transliaciją, kaip jų vaikams, draugams ar artimiesiems įteikiami baigimo diplomai. Geras pusdienis klaidžiojimo ir suvokiu, kad  senka jėgos, stabteliu su Juozapu prie maisto ir kol kiekvienas lakstom, ieškodami ko norim, pribėga prie manęs studentės su prašymu pareklamuoti būsimą bėgimą. Į parankę kviečiuosi Juozapą ir abu reklamuojam į  studentės telefono kamerą, kviesdami visus studentus prisijungti ir nepamiršti savo baliono, nes ir bėgimas simboliškai vadinamas bėgimu su balionais. Gavę keletą sekundžių šlovės ir maisto savo išalkusiems pilvams, nusprendžiam, kad šiai dienai pakaks ir  traukiam į pamiltą China Town.

Artimieji stebi diplomų įteikimo tiesioginę transliaciją
China Town

Paskutinės dienos Kvala Lampūros apylinkėse, tačiau jos tapo pačios įsimintiniausios. Paklaidžioję po interneto platybes, surandame informacijos, kad keliasdešimties kilometrų atstumu yra gana įdomūs ir visai įspūdingi kvarcinių uolienų kalnagūbriai. Nors oficialiai nėra teigiama, tačiau vietiniai mėgsta girtis, jog jie yra ilgiausi tokio tipo kalnagūbriai pasaulyje. Suprantu, kodėl jie pradeda mėgti girtis, nes šalies ekonomika sparčiai vystosi, o ir visoje Malaizijoje pamatysi plačiai ir išdidžiai kabinamus plakatus, kuriame vaizduojamas numeris 1 valstybinės vėliavos fone.

Žymiausi Kvala Lampūros objektai vienoje vitoje: Petronas bokštas dvyniai, televizijos bokštas ir sultono Abdulo Samado pastatas

Nors gana tingiai, tačiau pradedame savo žygį dar prieš vidurdienį. Pagal planą norim įlipti į abi viršūnes ir pirmiausią renkamės Bukit Tabur rytinėje pusėje įsikūrusį šlaitą. Priėjimas iki takelio pradžios apie 5-6 kilometrai. Nors atstumas juokingas, tačiau žingsniuojam šalia asfaltuoto kelio, o karštis ir saulė sugeba greitai mus pasikinkyti ir nepastebimai prakaito upeliai liejasi veidu ir visu kūnu, abu kiaurai permirkę, o rankomis nespėjam mojuoti ir sausinti prakaito griaužiamų akių. Priartėję jau prie kalnagūbrio matom gausybę įspėjamųjų ženklų, jog aplink privati valda ir draudžiama vaikščioti, o kaip tyčia čia ir prasideda keliuko į viršūnę pradžia. Sutikę vietinę moteriškę atsiklausiame ar galime praeiti ir gavę leidimą žingsniuojame į įkalnę.

Žygio pradžia

Prasideda lengvoji kilimo į viršūnę dalis. Pakeliui dar sutinkame du jaunuolius su kuriais pasilabiname, jie leidžiasi, mes kylam. Po truputį užkylame iki didesnių riedulių grūsties. Matosi ne kartą į pagalbą pasitelktos virvės. Nors nesinori jomis pasikliauti, gi velnias žino, kiek laiko jos čia kabo, tačiau keliose vietose, jų tikrai neišvengiamai prireikė. Užsiropščiame, Juozapas ieško geolobio, aš ieškau prieglobsčio ir bet kokio šešėlio, nes jaučiu, kad pirmiausia reikia man atokvėpio, o vėliau jau galėsiu grožėtis vaizdais. Išties vaizdai nepakartojami, tolumoje smoge paskendęs Kvala Lampūros siluetas su broliais dvyniais ir televizijos bokštu. Čia pat vingiuotomis pakrantėmis blizga ežero vanduo, o priešakyje ir už nugaros tęsiasi kalvų grandinės.

Nors aukštis ir juokingas, tačiau viršūnė pareikalavo nemažai jėgų
Atsiveriantis vaizdas nuo Bukit Tabur rytinės viršūnės
Kvala Lampūros siluetas paskendęs smoge

Šiek tiek atsikvėpę, leidžiamės šlaitu ir ruošiamės sekančiai viršūnei. Nors atrodo, kas čia tėra keli šimtai metrų sukilimo, tačiau kiekvienas tolimesnis žingsnis tampa skausmingas, jaučiu degančius šlaunų raumenis. Kartkartėmis stabtelėjus, tiesiog raumenys savaime dreba ir savikontrolė neveikia. Bet, tai tik dar kartą įrodė, kad reikia mokytis lipti ir dar labiau stiprinti viso kūno raumenis bei fizinę ištvermę. Prieš pradėdami lipti sustojome prie užtvankos, čia šalia bėgančio upelio turškėsi vietiniai jaunuoliai, Juozapas trumpam bandė atsigaivinti. Prie antrosios trasos takelio pradžios išvystame įėjimą apraizgytą geltonomis juostomis ir plakatais, kad takas uždarytas ir juo draudžiama eiti. Vėliau suvokiame, kad ieškodami informacijos apie šią atkarpą, internete perskaitėme keletą pranešimų, kad neseniai žuvo asmuo, valdžia turbūt vengia panašių nelaimių. Šį kartą mes pažeidinėjom Malaizijos įstatymus ir luktelėję, kada būsime nepastebimi, prasliūkinome pro užtvarą.

Atokvėpio akimirka

Lipdami, stabčiojame dažniau, abiem darosi sunkiau, dar vienas neapgalvotas strategiškai svarbus dalykas buvo vanduo. Mes jo pasiėmėm tikrai per mažai. Dviese turėjom tris litrus. Lipdami antrąją atkarpą jau buvome pradėję paskutinįjį butelį. Kylant link viršūnės vien kojų nepakako, paskutiniuosius keliasdešimt metrų kiekvienas postūmis aukštyn buvo keturiomis. Kai kojos nuvargo, į pagalbą atėjo rankos, kurios vis stverdavosi riedulių, medžių šaknų ar lijanų. Pasiekta viršūnė ir jausmas tarsi lipti reikėjo ištisą savaitę. Stoviniuodami viršūnėje šypsomės, vartom galvas ir baksnojam pirštais į objektus stengdamiesi nieko nepraleisti pro akis. Susiverčiame paskutinį vandenį ir vengdami negailestingos saulės, pradedame nusileidimą. Kelias atgal iki reikalingos traukinio stotelės neprailgo, tačiau neretai žingsniuodami su Juozapu juokavom, kad radę pakelėje pirmąją parduotuvę, nusiaubsim gėrimų skyrių. Taip ir padarėm, užėję į parduotuvę nesivaldėm ir mūsų pirkinių krepšys buvo pilnas, vandens, sulčių, kolos, izotopinių  gėrimų. Kiekvienas godžiai suvartojęs po keletą butelių skysčių, atgavom jėgas ir patraukėm iki viešbučio. Paskutinioji naktis Kvala Lampūroje ir dėliojami planai, kur stosime toliau.

Nusileidimas nuo Bukit Tabur vakarinio šlaito. Priešakyje Bukit Tabur rytinė viršūnė

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *