Labas, Malaizija, tu man patinki!

Gatvės menas. Ernestas Zacharevičius

Jau keliantis iš Koh Phan-gan salos, mintyse greitai praskriejo vaizdiniai, kurie lydėjo mane Tailande. Atrodo netrukus persikėlus į žemyninę dalį, lipsiu į traukinį ir ryte jau labinsiuosi iš Malaizijos.

Vis tik Tailandas taip greit paleisti nenorėjo. Sura thani’o geležinkelio stotyje darbuotoja praneša, kad nebėra traukinio bilietų iki Padang Besar miestelio, kuris Tailando – Malaizijos pasienyje. Galiausiai reikia ieškoti sprendimo arba nusimato nakvynė geležinkelio stotyje. Išeitis yra: 01: 30 naktinis traukinys iki Hat Yai miestelio, traukinio keitimas po valandos ir galiausiai išsilaipinimas Pedang Besar pasienio punkte. Kol kartu su Juozapu laukėme naktinio traukinio, nusprendemė, kad turime papildyti jėgas naktipiečiais. Besisukiojant aplink stotį susipažįstame su Muhamedu iš Mauricijaus. Trykštantis noru bendrauti, siūlo prisėsti šalia lauko kavinukėje, laikas praskrieja greitai. Pašnekovas papasakojo apie savo šeimą, kad turi dvi dukras ir autizmu sergantį sūnų. Papasakojo apie savo verslą, išdėstė mintis apie tai, kad viskas pasaulyje yra limituota, bet Dievas ne, tad kai jam reikia pinigų, jis pradeda verkti kaip mažas vaikas ir sąskaita pasipildo. Šiek tiek skeptiškai žiūrint į jo teiginius vis tik pasirodė Muhamedas malonus, o galiausiai su juo išsiskiriame tik jau kirtę Malaizijos sieną.
Traukinys vėluoja, tad pajudame tik apie 2 nakties, su Juozapu išsiskiriame, nes gavome tik miegamas vietas ir skirtinguose vagonuose. Keturios nepilnos valandos miego ir mane pažadina į gultą įlipusi vietinė mergaitė su plačia šypsena ir puikiai išmokta fraze: HELLO!!!

Visi vagonuose miegoję žmonės staiga nubunda kaip susitarę, greitai pradeda pakuotis daiktus, man nesugebėjus dar išlipti iš savojo gulto, jau kone pilnas vagonas iš miegamojo transformavosi į sėdimą. Išlipus Hat Yai suprantu, kad artimiausi mano planai ir vėl kur nors griūti ir miegoti. Tarpinė valanda iki traukinio prabėga greitai ir Hat Yai miestelį palieku dar nespėjusi pamatyti jo žvaliai prabudusio, o tik mieguistą su tuščiomis gatvėmis ir kur ne kur pradėjusiomis dirbti kavinukėmis.

Pagaliau, pasienio postas pasiektas, laukiam su Juozapu kol ateis eilė ir pateiksime asmens dokumentus antspaudams. Prieš mane stovėjęs vyrukas, netikėtai apšaukiamas, kad stotų kur reikia, kad žiūrėtų kur reikia. Mhm, iš pirmo žvilgsnio mintis šovusi į galvą, -ok, Ingrida, nesimuistyk, juk nenori problemų??? Prieinu prie langelio, pateikiu pasą, atsistoju ant žymos ir metu žvilgsnį į kamerą. Pro langelį išlenda pasas, tfuuu – ramu. Laukiu Juozapo – praeina. Ir vėl sėdame į traukinį, tik va gera naujiena, kad dabar prasideda nuotykiai Malaizijoje.

Atvykimas į Penang salą

Pirmas sustojimas Butterworth ir besisukančios mintys, bei diskusijos ką norime veikti. Greitai deliojasi planas, kad  ieškom nakvynės ir einam ilsėtis, nes reikia likviduoti miego trūkumą, kitu atveju abu darysimės irzlūs ir pikti. Nusprendžiam iš šalia esančios perkėlos už 1.10 ringito (0.25 EUR) persikeltį į Penang salą, ją mums parekomendavo Muhamedas ir kartu traukinyje sedėjęs indas. Patikėkit, tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų tuo metu.

Sekančią dieną pasidomim, ką galime nuveikti saloje. Pasirodo, kad čia ypatinga vieta ir turi ji lietuviškų pėdsakų. Penang saloje, George miestelyje savo meno piešinius pristatė Ernestas Zacharevičius. Jo piešiniai sulaukė tarptautinio pripažinimo ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl čia plūsta turistų srautai. Kiekviena suvenyrų parduotuvė pagrinde parduos viską su Ernesto piešiniais. Trumpas pasivaikščiojimas po miestą ir nemaža dalis meno kūrinių pamatyti. Miestas alsuoja menu, jame organizuojami gatvės meno festivaliai, kad miestas atgytų gatvėse galima rasti daug meninių instaliacijų, kurios pasakoja vietinių istoriją, juokingus nutikimus, neretai yra sarkastiški ir primena komiksus. Naujiena buvo ir tai, kad būtent šiame miestelyje savo karjerą pradėjo ir žymusis dizaineris Jiimy Choo.

Gatvės menas. Ernestas Zacharevičius “ Kids on bicycle“
Gatvės menas. Jimmy Choo

Pagal istoriją sala buvusi portugalų kolonija, tad architektūroje dominuoja rytietiški priekinio pastato fasado, bei vakarietiški antrojo pastato aukšto langai su langinėmis. Čia atrodo visi senesni pastatai tartum meno kūriniai, dekoruojami plytelėmis, piešiniais ar tiesiog nudažomi ryškiomis spalvomis. Pats George miestas yra įvairių tautų samplaika, čia yra ir mažoji Indija su savo maisto kultūra, bei siauromis gatvėmis laviruojančiomis rikšomis ir mielai pavėžinti nusiteikę indai, ir mažoji Kinija su savo begaline prekių pasiūla, malaiziečiai ir dar nesuskaičiuojamas kiekis mažumų.

Seno pastato fasadas
Spalvingas fasadas

Besižvalgant po miestą atviroje zonoje pamatome meškiukų parodą. Kiekvienas meškiukas simbolizuoja šalį, neilgai trukus randu ir savąjį meškį. Visa ši paroda jau vyksta aštuntus metus ir yra aplankiusi penkis žemynus. Pagrindinis tikslas, kurio siekiama parodos metu šalių, kultūrų bei tradicijų tolerancija. Visi meškinai kartu simbolizuoja taikų sambūvį.

Lietuviškas meškis

Kai jau kojos pavargsta kyla mintis nuomotis motorolerį. Kartu su Juozapu traukiame iš miesto palei salos pakrantę ir bandome ją narplioti. Stabtelime prie paplūdimių, galiausiai mūsų dėmesį patraukia atogrąžų miškų rekreacinis parkas, kuriame gausybė pasivaikščiojimams skirtų takų. Išbandome ir tikrai nenusiviliame. Iš lėto žingsniuojant grožimės džiunglėmis ir virš galvų šokinėjančiomis bezdžionėmis, o taip, čia jų laisvėje tikrai sutiks kiekvienas. Sala buvo svetinga, tačiau laikas atsisveikinti ir judėti tolyn.

George miesto miražas

P.S. Prisiminus mano vingiuotą kelią, galiu teigti, kad vyšnia ant torto t.y. 7 vingis tapo prarasta kamera ir visa medžiaga kaupta pastarąjį mėnesį. Kelionėse būna visko ir visiems.

 

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *