Sėkmingai užlipus į Merapi viršūnę, nenorėjau nieko kito kaip trumpo poilsio ir naujo plano chuligano ieškant tolimesnio kelionės tikslo. Kartu su Juozapu nusprendėme neužsisėdėti vienoje vietoje ir aplankyti dar vieną Javos saloje įsikūrusį miestą. Sėdę į traukinį nuvykome į Solo miestą, dar gerai žinomą Surakartos vardu.
Eilinį kartą panaršę interneto platybes, susirandame pigią nakvynę ir apsistojame nakvynės namuose, kurie skirti vakariečiams. Vėliau, vietinio dėka, buvome informuoti, kad gyvename pačiuose seniausiuose Solo miesto nakvynės namuose. Pažintį su miestu pradėjome vaikštinėdami gatvėmis. Užsukome į vietinį turgų, čia mūsų žvilgsnius patraukė lašo formos vaisiai regis dengti tarsi tikra gyvatės oda. Išvaizda nemelavo, vietiniai juos vadina Salak, o vertimas mūsų nenustebino – gyvatės vaisius. Susidomėję vartėme vaisius rankose kol sulaukėme pardavėjos paskatinimo paragauti. Moteris vikriai nulupusi odelę, įdavė vaisių. Kramtome ir bandome palyginti ką primena, skonis tarsi riešuto, bet tuo pačiu rūgštokas. Man labai patiko, o Juozapui dažniausiai reikia laiko priprasti prie naujų skonių ir paragauti keletą kartų. Gatvėje pamačius itin didelio mūsų susižavėjimo susilaukė nedideliuose vežimėliuose ant ratų kepami Surabi. Nežinau, kaip turėtų skambėti lietuviškai, tačiau šis desertinis patiekalas priminė blynelius ant kurių dedamas nedidelis kiekis ryžių masės panašios į košę, o viršus apibarstomas pagal pageidavimą šokoladu, kokosu, duriano vaisiumi arba bananų riekelėmis. Dar šiltus tokius blynelius, pardavėjos gražiai atiduodavo ant palmės lapo. Jeigu žmonės turi priklausomybę saldumynams ar gardžiai kavai, tai Juozapo silpnybė desertiniai blyneliai. Sunku jam buvo atsispirti pamačius eilinį Surabi karutį, o ką jau kalbėti kai užuosdavo iš tolo. Pasitaikius progai, nepraeidavome pro šalį ir vis nusipirkdavome jų, ypač kai vietiniai patikino, jog tai tradicinis desertas gaminamas tik Surakartos mieste.
Apsipratę su vieta, pradėjome aktyvesnės veiklos paieškas ir čia ilgai neužtrukome. Planuojame dar vieną žygį į ugnikalnio viršūnę. Šį kartą nusprendėme užlipti į Lawu viršūnę. Lawu kalnas Indonezijoje laikomas šventuoju ir yra apipintas legendomis, o kaskart klausant, kiekviena istorija vis kitokia. Pasirinkus maršrutą, liko susiorganizuoti motorolerį, tačiau kaip nekeista šį kartą motorolerio paieška užtruko ir nebuvo tokia lengva. Apėję nemažai viešbučių, hostelių ir nakvynės namų (homestay) vis sulaukdavome vieno ir to pačio atsakymo kreiptis į vieną vienintelį viešbutį. Nužingsniavę iki jo susipažinome su ten dirbančiu indoneziečiu Wahyu, kuris buvo itin malonus ir draugiškas. Pasiteiravo, kur esame apsistoję ir patikino, kad jeigu bus galimybė išsinuomoti pigesnį motorolerį mus informuos. Dar vakarojant į nakvynės namus atvyko viešbutyje sutiktas vaikinukas su nuoširdžia šypsena veide ir geromis naujienomis, kad motorolerį gavome. Įsivaizduokit dabar, kad visame mieste nuo 2016 – ųjų metų veikia pirmasis motorolerių nuomos punktas ir turi vos kelis motorolerius. Bendraujant su Wahyu susidaro įspūdis, kad šis vaikinukas yra vienas iš tų asmenų, be kurio atrodo neišsiverčia turistai. Dažna nakvynės vieta siūlo kreiptis į jį, nes jis gana neblogai kalba angliškai ir yra paslaugus bei mandagus su turistais. Wahyu prisipažino, kad taip pat myli kalnus, o jo mėgstamiausias jau nebeaktyvus Lawu ugnikalnis, nes yra laikomas šventu ir mums pasakojo savo mitais apipinto ugnikalnio versiją.
„Pagal vieną iš indonezietiškų legendų, Lawu kalnas yra laikomas šventuoju, nes jame ilsisi paskutinysis Majapihit imperijos karalius. Susipykęs su savo tėvu, vengdamas keršto ir karo, būdamas penkiolikos metų, karalius nusprendė pabėgti iš karalystės ir pasislėpti. Per daugybę metų taip ir nepavyko niekam surasti karaliaus Prabu Brawijaya V kūno. Tikima, kad karaliaus dvasia vis dar gyvena kalno viršūnėje, o jo sargai yra dažnai krūmuose sutinkami geltonsnapiai paukščiai“
Kylame paryčiais, sėdame ant motorolerio ir kelias valandas važiuojame iki kalno papėdės. Šį kartą netikėtai sužvarbome dar net nepasiekę startinės vietos. Teko kilti vingiuotais keliukais aukštyn, kuo aukščiau tuo mus pasitiko vis didesnė drėgmė, rūko debesys ir vėjas. Pabūgome, kad šiam kartui buvome per dideli optimistai ir mūsų turima apranga netinkama. Vis tik pasiekus startinę vietą, susisukę prisėdom vienoje iš pakelėje nusidriekusių kavinukių. Pasiprašome po gerą porciją sriubos ir puodelį arbatos. Susišildžius pilvus, nusprendžiame bandyti laimę ir judėti link viršūnės. Šalia įėjimo į kalno teritoriją stovėjimo aikštelėje paliekame savo motorolerį, o žengdami pro vartus dairomės vietinio darbuotojo, kuriam turėtume susimokėti už kopimą. Šypsosi mums laimė, darbuotojų nėra, tad neprireikė nei už stovėjimą, nei už lipimą mokėti (įėjimas į parką tiek vietiniams tiek užsieniečiams sąžiningai kainuoja ~ 1 EUR).
Nors žygio pradžia žvarboka, tačiau vos kelios minutės judėjimo ir kūnas pradeda justi sklindančią šilumą iš vidaus, o netrukus rūko klodai sklaidosi praleisdami šildančius rytinės saulės spindulius. Nepraėjus nei geram pusvalandžiui, jau pradėjome išsirenginėti ir po truputį jausti troškulį burnoje. Žingsnis po žingsnio atkreipėme dėmesį, kad tako pradžia prasidėjusi akmeniniu takeliu virsta akmeniniais laiptais. Akmenimis iškloti piligriminiai takeliai ir laiptai mus vedė iki pačios kalno viršūnės. Lipant stačiais liptais buvo sunkiau, prireikdavo daugiau atokvėpio minučių, tačiau kiekvienas stabtelėjimas buvo savaip žavingas. Čia su saule sveikiniesi, palipi šiek tiek, jau bananus kramtom ir vandenį gurkšnojame su Juozapu, dar šiek tiek, žiūrėk jau ir debesis pavijom.
Dar prieš kopiant mūsų naujasis draugas Wahyu porino, kad beveik kalno viršūnėje gyvena užkietėjusi kalnų mylėtoja. Tikrai taip, močiutė, kuriai per aštuoniasdešimt metų, nusileidžianti nuo kalno kartą metuose, o su ja gyvena prižiūrintis asmuo, kuris pasirūpina baigiantis maisto atsargoms, kad nešikai atgabentų reikalingą jo kiekį. Mums nepavyko pamatyti šios žymiosios močiutės, tačiau į akis krito keletas skarda dengtų trobelių iš kurių lyg ir sklido gyvybės garsai.
Pagal rekomendacijas galima lipti dviem takais iki viršūnės, vienas išgrįstas akmenimis, laiptuotas, status ir dažniausiai įveikiamas greičiau, kita kalno pusė nuožulni su gyvatėle vingiuojančiais takeliais iki viršūnės ir ilgesnis. Nors viršukalnė yra trijų kilometrų aukštyje, tačiau pats kalnas nėra sudėtingas, nereikalauja jokios įrangos ar specifinių žinių, būdingų kalnų gidams ir vedliams. Priklausomai nuo fizinio pasiruošimo, vidutiniškai įveikti visą trasą aukštyn ir žemyn galima per 8 – 10 valandų.
Mūsų statistika:
- Pasiekta ugnikalnio viršūnė – Gunung Lawu (3265 m.)
- Pakilimo ir nusileidimo maršrutas įveiktas per 6 h 58 min.
- Bendras maršruto ilgis – 14.69 km.
- Bendras įveiktas sukilimas – 1469 m.
Mūsų pasirinkimas buvo pirmasis ir visiškai dėl jo nesigailėjome, nors kartais pamurmėdavau sau po nosimi, kodėl čia kankinuosi, šnopuoju ir jaučiu degančius kojų raumenis, bet kaip jau pavyko įsitikinti ankstesne patirtimi, pasiekus viršūnę apima geras jausmas, kupinas palengvėjimo, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi ir veidą papuošia nuoširdi ir šilta šypsena. Kalno viršūnėje mus pasitinka stulpas su šalies vėliava, bei lentele, kurioje pažymėtas neaktyvaus vulkano aukštis (3265 m.). Atgavę kvapą ir sudoroję paskutiniuosius savo turimus užkandžius, nusprendžiame grįžti kita kalno puse. Jeigu atvirai, tai lipant žemyn aš taip džiaugiausi, kad kopimą aukštyn pasirinkome stačiais akmenimis grįstais laiptais, nes šioje kalno pusėje takelis nebuvo pačios geriausios būklės. Dažniausiai vietoj išminto tako buvo naudojamos vandens išgriaužtos griovos arba šuoliuojama tiesiog skrodžiant džiungles. Sėkmingai nusileidus į papėdę, papietavome ir važiuojant nakvynės vietos link kaip įprastai gavome lietaus.
Tą pačią pavakarę nuskubėjome nešini saldainiais į viešbutį, norėdami padėkoti Wahyu už pagalbą ir patarimus, o jis mus pasitiko su šypsena ir pasiūlė pavakarieniauti kartu. Sekdami iš paskos, buvome nuvesti vakarienės viduryje gatvės. Teisingai, kad ir kaip tai skambėtų keistai, labai dažnai Javos saloje buvo galima pamatyti ant šaligatvių ištiestus kilimus, ant jų sutūpusius indoneziečius, valgančius, gurkšnojančius gėrimus ar tiesiog šnekučiuojančius. Prapliurpę gerą valandėlę atsisveikinome, o sekančią dieną atiduodami nuomotą motorolerį sulaukėme pasiūlymo kartu su juo nuvykti į jo geriausio draugo sužadėtuves.
Tradicinės sužadėtuvės dažniausiai vyksta jaunosios namuose. Susirenka artimiausi giminaičiai ir draugai. Ceremonijos metu vyrai ir moterys sėdi skirtingose salės ar kambario pusėse. Vyrų pusėje taip pat visą ceremoniją stebi ir keletas bendruomenės atstovų – liudytojų. Pagrindinė sužadėtuvių priežastis yra susitarimas dėl iškilmių datos, o kad vestuvės vyks, artimiesiems jau būna žinoma iš anksčiau. Mums su Juozapu buvo keista, nes įprasta, kad Europoje vyrai stengiasi nustebinti savo išrinktąją ir pasipiršimas dažniausiai vyksta intymiai, tik poroje. Wahyu pasakojo tradicijas ir minėjo, kad oficiali sužadėtuvių ceremonija dažniausiai trunka apie valandą. Wahyu nemelavo, susibūrimo metu priimtas susitarimas, kad vestuvių iškilmės numatytos po beveik vienerių metų, iš karto po to visi buvo vaišinami maistu, gėrimu ir desertu, o pasibaigus vaišėms visi svečiai atsisveikino ir išvyko savais keliais.
Praleidus Javos saloje daugiau nei savaitę, užlipus į kelias viršūnes, sudalyvavus sužadėtuvėse ir susipažinus su vietinių gyvenimu iš arčiau, nusprendžiame susipažinti su kitomis salomis, o pasirinkimas čia didelis. Visa Indonezija sudaryta iš daugiau nei 18 000 salų, o pasienyje gauta atvykimo viza galios tik mėnesį. Laiko nedaug, o pamatyti yra ką, tad šaldomi nuolatinio lietaus, bet šildomi vietinių žmonių nuoširdumo nusprendėme atsisveikinti su Javos sala.