Malakoje būta kitaip

Nedidelį miestelį šalia jūros pasiekiame dar prieš sutemstant. Malaka įsikūrusi šalia jūros ir mėgstama vietinių bei singapūriečių kelių dienų poilsiui. Ieškodami nakvynės, užsukame į keletą hostelių ir susipažįstame su kitais keliautojais. Išgirstame jų istorijas ir kai miegas pradeda traukti prie žemės, suskumbame ieškotis gultų sau. Šį kartą nakvynės ieškojome per valstybines atostogas ir dar savaitgalį. Kainos šoktelėjusios arba blogiau, dauguma hostelių nebeturi laisvų kambarių, nes tiesiog pilnai apgyvendinti. Galiausiai suradę nakvynę dar spėjame nulėkti iki žymiausios miestelio Jonker gatvės. Pagrindinė gatvė perpildyta prekystalių su įvairiausiomis smulkmenomis. Prekės orientuotos į turistus, tad pasižvalgę prisėdame nedideliame kiemelyje pilname maisto palapinių. Pasisotiname ir po vakarienės traukiant link laikinų namų, juntu kaip akių vokai sunkėja ir kūnas prašosi poilsio.

Margaspalvės kėdės žymiausioje Junker street gatvėje
Kolonizacijos ženklai

Sekantis rytas šiek tiek lietingas, tačiau po trumpo lietaus kartu su Juozapu nusprendžiame pasivaikščioti miestelio senamiestyje. Per Malaką teka upelis, virš jo daugybė pėstiesiems skirtų tiltelių, o šalia upės stovintys pastatai išmarginti įvairiausiais gatvės meno piešiniais. Atvykėliai itin mėgsta paplaukioti upe nedideliais laiveliais, o  vakare upės pakrantė įgauna romantiškų atspalvių, kadangi pastatai apšviesti įvairiaspalvėmis šviesomis. Perėjus vieną iš tiltukų, įžengiame į ryškiai bordo nuspalvintą senamiestį.

Per miestą tekanti upė ir meniškai įrengta pakrantė
Senamiesčio pradžia

Malakos senamiestis yra įtrauktas į pasaulio istorijos paveldą, tad turistų plūstančių čia pasižvalgyti tikrai nemažai. Pačiame senamiestyje įsiskverbusi žymioji Jonker street gatvė. Dienos metu regis pagrindiniai pirkėjai kiniečiai ir singapūriečiai, vaikščiojantys būriais ir besimėgaujantys asmenukių procesu prie kiekvieno prekystalio. Pagrindinėje miesto dalyje užsukame į nedidelį skverą, kuriame stūkso žymiausio Malaizijos kultūristo skulptūra. Vakarais skvere mėgsta rinktis vietiniai artistai ir groti bei dainuoti atvykėliams.

Žymiausio Malaizijos kultūristo skulptūra

Kai pagrindinė miesto dalis išnaršyta, nutypename iki vietinių kapinaičių. Kiek paklaidžiojus, išsiaiškinu, kad kapinės yra kinų. Plotas kapinėms skirtas milžiniškas, labiau primena parką su baigiančiais apželti takeliais, iki žemės nulinkusiomis medžių šakomis, gražiu miesto panoraminiu vaizdu, o laiko ir samanų apklotos kapavietės perteikią savotišką koloritą.

Laiptai į kapinaites
Kiniška kapavietė
Malakos-panorama

Nors popietės dangus atrodė grėsmingai ir gąsdino galimu lietumi, nedvejodami traukėme su Juozapu link miestelio pakrantės. Šalia jūros maudynėms pliažo nerandame, tačiau nuo krantinės tolumoje matosi dirbtinai supilti smėlio kauburiai. Ilgainiui šie smėlio kupstai bus išlyginti ir taps dirbtine sala.

Susimastęs Juozapas Malakos pakrntėje

Grįžinėjant užsukame į triukšmingą aikštę, kurioje koncentruojasi suvenyrų palapinės ir įvairios tematikos muziejai. Tarp pastatų, pagrindinėje turistų gatvėje, kursuoja ryškiaspalvės rikšos, perteikdamos populiariausius animacinius personažus. Spėjau pamatyti ir betmeną, barbę, pimpačkiukus, pokemonus, žmogų – vorą ir … daugiau nepamenu. Kad tik nestigtų klientų, rikšų vairuotojų išmanumui ribų nėra, tai vairuotojas persirengęs žinomu personažu, kiti prisikabinę garso kolonėles ir nejučia apima mintys, jog tarpusavyje kariaujama, kieno kolonėlė garsiau išklyks.

Žaismingos ir triukšmingos rikšos

 Lankomi objektai atskirti tvoromis ir atskirais įėjimais. Telieka rinktis ką lankyti: Islamo istorijos muziejų, Malakos istorijos ir etnografijos, meno ir dailės ar jūreivystės muziejų, kuris įsikūręs milžiniškame mediniame laive. Tarp gausybės muziejų aptvertas stovi apleistas pastatas, kuris anksčiau taipogi buvo lankomas objektas. Galimas variantas, kad nesulaukęs reikalingo finansavimo pastatas liko neprižiūrimas. Nors pastatą juosia aukštos tvoros, o priešais jį įsikūrusi policijos būstinė, smalsumo vedami ieškome spragos, kuria pasinaudoję galėtume įsmukti į vidų. Apėję keletą pastatų ir apžiūrėję iš visų pusių, nusprendžiame, kad nedidelis plyšys tarp tvoros ir pastato stogo yra puiki galimybė prasmukti į vidų. Pralūkuriavę keletą minučių, kol mūsų kelyje nebeliko žmonių greitai persiropštėme ir tylutėliai įsmukome į pastato vidų. Išsitraukus ciklopus, deduosi ant galvos ir žingsniuoju  per kambarius, vienas kambarys turbūt pagrindinė salė su nedidele scena, kurioje vykę renginiai, kiti kambariai atrodo kaip  buvę administracijos ar buhalterijos organai. Kambariai apytuščiai, kur ne kur mėtosi keletas plakatų, kriauklės bei keletą kėdžių. Viešnagės metu ne kartą teko pritūpti, nes patamsyje virš galvos ratus suko šikšnosparniai. Jau sliūkinant iš namo randame sugadintą tvorą ir įžengiame į kito muziejaus teritoriją. Pakako kelių minučių pasiblaškyti ir muziejaus darbuotojai informuoja, kad paskubėtumėme, nes darbo laikas baigiasi. Paspartinusi žingsnį pasišalinu iš įvykio vietos.

Apleisto pastato viduje
Apleistas pastatas

Klaidžiojant po Malaką, nostalgiškiausias momentas buvo nejudrioje gatvėje stabtelėjimas prie vieno iš maisto vėžimėlio. Tiesiog nuosavo namo kieme prie viryklės stoviniavo tėvas su sūnumi ir pasiūlė paragauti mėsainių. Jeigu jau pasiūlė, negi atsisakysi? Abu pritupiame ant suoliuko kaip vištos ant laktos. Laukiam mėsainių, gurkšnojam limonadą iš skardinių ir štai jie. Valgom ir norisi pirštus apsilaižyti. Po visų aštrybių, mėsainiai buvo trumpa palaima mūsų gomuriams ir keletas minučių namų ilgesio, kur tokie skoniai ir kvapai mūsų europiečių kasdienybė.

Mėsainis pažadinęs namų ilgesį

Su Malaka atsisveikinimas vyksta netradiciškai. Vietoj tiesaus kelio į autobuso stotį, kojos mus nuveda į apleistą prekybos centrą. Keistas jausmas, kai visas prekybos centro pastatas nei veikiantis, nei vaiduoklis. Stovėjimo aikštelė veikia ir šalia vartų sėdintis darbuotojas renka rinkliavą už stovėjimą. Pačiame pastate tylu, švaru, veikia liftai, parduotuvėlių įėjimai užverti grotomis, tačiau jokių užrašų, kad draudžiama užeiti ar būti prekybos centro teritorijoje. Kylant liftu per stiklą pamatom iš už kampo išlindusį apsauginį. Išėjus iš lifto, tikiuosi išgirsti raginimus leistis ir pėdinti savo keliais, tačiau jokių raginimų nesulaukiam. Pašmirinėjame po kavinukių skyrių, ties viena prekybos vieta randam krūvą kineskopinių televizorių dar keletas minučių ir nusprendžiam paskubėti bei judėti link autobusų stoties, iš kurios tikimės nuvykti į Singapūrą. Stotyje informacija nedžiugina, visos kasos kaip susitarusios informuoja, kad bilietų nebėra. Teks suktis iš esamos padėties.

Apleistame prekybos centre
Nebeveikiančio prekybos centro viduje
Nebėr bilietų, nebėr!!!

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *